Dr. Aldona Vasiliauskienė „Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas Vladimire“

f0f0242728cafeb9b0bb8e1b2f52c122e55b7624_article2013-aisiais metais minėsime Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) 60-ąsias mirties metines. Lietuvos periodinėje spaudoje bei mokslo leidiniuose publikuojami Dievo tarno, kovotojo dėl tikėjimo, gyvenimą bei veiklą apžvelgiantys straipsniai, kalbama apie jo vardo garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų: Ukrainoje bei Rusijoje.

Lietuvoje, periferijose, susiformavę trys centrai, kuriuose plačiai skleidžiamos žinios apie arkivyskupą M. Reinį: Utena ir Daugailiai (Utenos r.) bei Skapiškis (Kupiškio r.) – ten pastatytas pirmasis Lietuvoje koplytstulpis Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui, tampantis svarbiu lietuvių ir ukrainiečių mokslinių bei kultūrinių ryšių plėtros grandimi.

Utenoje Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardą garsina 2003 m. rugsėjo 25 d. Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-146 sudaryta Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisija (tačiau jos veikla pastaruoju metu ganėtinai prigesusi) bei 2003 m. spalio 30 d. Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.T-167 sudaryta Arkivyskupo Mečislovo Reinio fondo taryba (paaiškėjus, kad prie savivaldybės negali būti Fondo, 2006 m. pabaigoje jis baigė savo darbą).

Utenoje Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje pastatyta skulptūra, skirta arkivyskupui Mečislovui Reiniui.

Itin daug M. Reinio vardą menančių ženklų yra Daugailiuose (Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje bei Daugailių pagrindinės mokyklos muziejuje), keletas – arkivyskupo Mečislovo Reinio gimtinėje Madagaskare. Paminėtinas Kaunas, Vilkaviškis, Marijampolė, Salakas – kuriuose įvairiai primenamas ir garsinamas Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ženklų yra ir Vilniuje: Arkikatedroje, Tremtinių koplyčioje, yra M. Reinio bareljefas, po kuriuo palaidota žemių sauja iš Vladimiro (prie Kliazmos) miesto kapinių, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, prie šv. Mikalojaus altoriaus esančiame lange, – M. Reiniui skirtas vitražas, M. Reinio vardas įrašytas kenotafe Rasų kapinėse ir Vingio parke pastatytame „Vienybės medyje“. M. Reinio vardu pavadinta auditorija Lietuvos edukologijos universitete (tai buvęs Vilniaus pedagoginis universitetas) ir įkurtas „Arkivyskupo Mečislovo Reinio krikščioniškosios antropologijos tyrimų centras“. Lietuvių katalikų mokslo akademijos patalpose veikia M. Reiniui skirta paroda, keletas nuotraukų eksponuojama ir Genocido aukų muziejuje buvusioje KGB kameroje.

Tačiau Vilniuje, kuriame M. Reinys 1901–1905 m. mokėsi Kunigų seminarijoje, vėliau, užsienyje baigęs mokslus ir apsigynęs disertaciją, dirbo (1914–1922 ir 1940–1947), kuriame buvo suimtas, nuteistas, o bausmei atlikti išvežtas į Vladimiro centralą (kalėjimą), nėra nei vienos arkivyskupą M. Reinį menančios paminklinės lentos. Tikėkime, kad minint Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio 60-ąsias kankiniškos mirties metines Vladimiro centrale bus rasta galimybių paminklinėmis lentomis įamžinti šio garbingo lietuvių tautos sūnaus vardą ne tik sostinėje. Tam pradžią padarė Vladimire esančios Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės (lotynų apeigų katalikų) bažnyčios klebonas Sergiejus Zujevas – ypatingas M. Reinio gerbėjas.

bca6eb1a63d8c6832ee7ca63d39620c8adb1399c_article_scaleArkivyskupo M. Reinio vardas garsinamas Vladimire

Arkivyskupo M. Reinio vardas jau 2010 m. rudenį plačiai nuskambėjo jo kankinystės ir mirties mieste – Vladimire prie Kliazmos (180 km. nuo Maskvos). Šiame mieste esančiame centrale (kalėjime) ypatingo griežtumo sąlygose kentėjo ir mirė daugelis lietuvių, tarp jų ir Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Jo atminimo pagerbimui ir vardo įamžinimui 2010 m. spalio 28 d. Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje pakabintas Dievo tarno portretas (uteniškio akademiko Algirdo Gaižučio dovana, atvežta uteniškių Zitos Mackevičienės ir Antano Vilūno bei dr. Aldonos Vasiliauskienės), spalio 29 d. bažnyčioje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Kankinių kraujas – naujų krikščionių pradas“ (straipsnio autorė skaitė pranešimą, skirtą arkivyskupui M. Reiniui), o spalio 30 d. – visos Rusijos politinių represijų aukų paminėjimo dieną Vladimiro miesto kapinių memoriale atidengta M. Reiniui paminklinė lenta. O Vladimiro srities administracijos religinių ir nacionalinių susivienijimų tarybos ir Valstybinio Vladimiro – Suzdalės muziejaus draustinio organizuotoje tarptautinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje tarp 5 pranešimų, su arkivyskupo M. Reinio veikla, jo keliu į altoriaus garbę konferencijos dalyvius supažindino dr. A. Vasiliauskienė parengtoje videomedžiagoje. Apie tai plačiai rašyta Lietuvos periodikoje, M. Reinio pagerbimas minimas ir mokslo straipsniuose.

Kelionės į Vladimirą, darbas prie kalinių bylų

Dera priminti, kad straipsnio autorei Vladimire teko pabuvoti tris kartus: 2010 m. rugsėjo 21 – 29 bei spalio 28 – lapkričio 4 dienomis ir 2012 m. spalio 6 dieną.

Pirmosios ir antrosios kelionių metu vykdytas mokslo tiriamasis darbas: dirbta prie Vladimiro centrale kalėjusių kalinių bylų: arkivyskupo Mečislovo Reinio, kun. Vlado Mirono (1880 06 22–1904 –1953 02 18) ir ukrainiečio – studitų (Rytų apeigų katalikų – unitų) archimandrito, palaimintojo Klementijaus Šeptyckio (1869 11 17–1951 05 01) bylų. Pastebėtina, kad straipsnio autorė – pirmoji lietuvė, tuometinio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje Antano Vinkaus dėka galėjusi prisiliesti ir tyrinėti Vladimiro centralo kalinių bylas. Minėtų bylų pagrindu parašyti mokslo straipsniai: „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: kalinio Mečislovo Reinio asmens byla Nr. 3145“ (Genocidas ir rezistencija. 2011. 1 (25). P. 146–179) ir rusų kalba „ Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys ir palaimintasis Klementijus Šeptyckis: Vladimiro centralo kankiniai“ (Слуга Божий архиепископ Мечисловас Рейнис и блаженный Климентий Шептицкий: мученики Владимирского централа) pastarasis darbas išspausdintas Ukrainoje (Історія релігій в Україні. Науковий щорічник 2011 рік. Книга 1. Львів: Логос. 2011. С. 559–579).

Antrosios kelionės metu, kaip jau minėta, atlikta darbų įamžinusių Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardą Vladimire.

Tačiau minėtais atminties ženklais arkivyskupo M. Reinio vardo garsinimas Rusijoje nesibaigė. Po nepilnų poros metų – naujas įamžinimo ženklas.

d050c694e680b855853a52eb8a5a4f84eb58bc7e_article_200Paminklinė lenta arkivyskupui M. Reiniui

2012 m. spalio 6 d. klebono t. Sergiejaus Zujevo iniciatyva Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje atidengta ir pašventinta Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui paminklinė lenta su marmure išraižytu arkivyskupo portretu ir tekstu rusų kalba. Autorius Vitalijus Valentinovičius Leksas (Vitalij Valentinovič Leks). Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje ambasadorius Renatas Norkus menininkui V.V. Leksui įteikė specialią padėką.

Virš portreto – M. Reinio 1951 m. pasakyti žodžiai, žuvus vienam kaliniui: „Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis… jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“. Po portretu įrašas: „Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1953 11 08). Dėkingi Lietuvos ir Rusijos pasauliečiai ir dvasininkija. Minint kankiniško išėjimo į Amžinąją Šviesą ir Amžiną Ramybę 60-ąsias metines“ (paminklinę lentą finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, M. Reinys, kaip žinome, buvo užsienio reikalų ministras).

Lankstinukas arkivyskupui M. Reiniui

Renginiui Vladimire straipsnio autorė parengė specialų lankstinuką, kuriame pateikta biografinių duomenų, supažindinta su pastoracine, pedagogine, moksline, visuomenine veikla bei atliktais darbais užimant Užsienio reikalų ministro pareigas (1925 09 25–1926 04 20). Lankstinuke keletas arkivyskupo M. Reinio minčių ir svarbių faktų iš jo vardo įamžinimo:

1989 m. vasario 22 d. pasirašytas reabilitacijos dokumentas (Nr 8k – 12/89);

1998 m. rugsėjo 14 d. pradėta Beatifikacijos – kėlimo į altoriaus garbę – byla;

2000 m. gegužės 7 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II Romoje, Koliziejaus aikštėje paskelbė 114 lietuvių kankinių, įrašytų į XX amžiaus Martirologijų, tarp jų ir arkivyskupas Mečislovas Reinys;

2009 m. vasario 16 d. arkivyskupas M. Reinys – tremtyje miręs pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis – apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Lankstinuke paminėta, kaip arkivyskupo M. Reinio vardas įamžintas Lietuvoje (nutapyti portretai, sukurti vitražai, pastatyti biustai, skulptūra, bareljefai, kryžiai, koplytstulpis, kenotafas, išleistas specialus vokas, sukurtas pašto ženklas. Jo vardu pavadinta gatvė, auditorijos aukštosiose mokyklose, įkurtas Arkivyskupo Mečislovo Reinio Krikščioniškosios antropologijos tyrimų centras, Arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisiją, organizuojamos konferencijos, straipsniai periodikoje, mokslo leidiniuose); Ukrainoje (Lvovo Religijų istorijos muziejuje skaityti pranešimai konferencijose, išspausdinti straipsniai mokslo leidiniuose) ir Rusijoje (Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje pakabintas Dievo tarno M. Reinio portretas (2010 10 28); Vladimiro miesto kapinių „Kniaz Vladimir” Memoriale represijų aukoms atminti Rusijoje, atidengta M. Reiniui paminklinė lenta (2010 10 30); skaityti pranešimai konferencijose).

Lankstinuką į rusų kalbą išvertė Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) doc. dr. Danutė Sabromienė ir dr. Svetlana Vlasova.

Lankstinuko vidinę dalį puošia nuotraukos: Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios; Vladimiro centralo vaizdai ir t. Sergiejaus Zujevo šventinama M. Reinio paminklinė lenta Vladimiro kapinių memoriale. Pirmajame viršelyje – Vilniaus arkikatedros fone – arkivyskupas M. Reinys, o užpakaliniame viršelyje – arkivyskupui M. Reiniui koplytstulpis pastatytas Skapiškyje (Kupiškio r.).

Paveikslėlis su malda

Į Vladimirą buvo išsiųstas ir M. Reinio portretinis paveikslėlis su malda – Imprimatur 2008 m. kovo 14 d. pasirašyta JE vyskupo emerito Juozo Tunaičio (1928 10 25–1954 09 12–1991 05 19–2012 06 01). Malda prašant malonių užtariant arkivyskupui Mečislovui Reiniui: „Dėkojame Tau, Visagali Dieve, kad sunkiais tikėjimo persekiojimo laikais davei mums garbingąjį Arkivyskupą Mečislovą Reinį, kankintą ir Dvasios vienybėje su Tavo Sūnumi paaukojusį savo gyvybę Vladimiro kalėjime. Jausdami savo menkumą, mes lenkiamės prieš Tave, didis Dieve, ir, šio Tavojo Tarno užtariami meldžiame (paminėti savo prašymą) malonės.

Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui Tėvui“.

Maldą į rusų kalbą išvertė ir 2012 m. spalio 2 d. Imprimatur pasirašė Dievo Motinos vyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas Pavelas Pecci (Paolo Pezzi).

Paveikslėlius su malda kaip ir lankstinukus išleido UAB „Utenos Indra“, finansuojant Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai. Lankstinukai bei paveikslėliai buvo padovanoti Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios parapijiečiams bei renginio dalyviams. Jų gaus ir iš kitų kraštų į šią bažnyčią gausiai atvykstantys maldininkai ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų pasaulio šalių.

Mintys iš arkivyskupo Pavelo Pecci pamokslo

Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje 2012 m. spalio 6 d. buvo aukojamos šv. Mišios, prašant Aukščiausiojo greitesnės Beatifikacijos bylos užbaigos arkivyskupui M. Reiniui. Šv. Mišias aukojo Dievo Motinos vyskupijos Maskvoje arkivyskupas metropolitas Pavelas Pecci, kartu su parapijos klebonu t. Sergiejumi Zujevu ir iš Lietuvos atvykusiu Vilniaus arkivyskupijos kancleriu, Vilniaus arkikatedros administratoriumi mons. Robertu Šalaševičiumi.

Šv. Mišių metu pamokslą pasakė arkivysk. P. Pecci. Arkivyskupas kalbėjo, kad Dievo jėga veikia per žmones, pasitikinčiais Kristumi, ištikimais Jam ir Jo darbui.

Dievas, sustiprindamas septyniasdešimties dviejų mokinių tikėjimą naujomis galimybėmis, kartu nukreipia jų mintis vedančias į galutinį kiekvienos tikinčiojo tarnystės tikslą: „…Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios: džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20) .

Iš tikrųjų, iš gyvenimiško požiūrio Kristaus mokinių likimas vargiai sektinas pavyzdys: beveik visi apaštalai – ir iš 12, ir iš 72 – gyvenimo kelią baigia kankiniška mirtimi. Jų gyvenimas gąsdina baisiomis detalėmis, nežmogiškų kentėjimų įvairumu.

Vienok, išlaikę tikėjimą, likę ištikimi tam, kuris atidavė už juos gyvenimą ant Kryžiaus, jie pelnė amžinos nenykstančios šlovės vainiką.

Ankstyvose bažnyčiose kankiniška mirtis buvo vadinama „Dies Natalis“ – tai yra Gimimo diena Dangui.

Nors Kryžiaus paliudijimo mūsų dienomis nereikalaujama, tačiau savo ištikimybę dažniausiai mes turime patvirtinti požiūriu į Kryžių, būtent, savo kentėjimų susitaikyme ir Kristaus kryžiaus aukos išpirkos žygdarbyje.

Todėl už Kristų pralietas kankinių kraujas yra Bažnyčios pradas – jos gyvybinga pradžia.

Arkivyskupas sakė: „Kiek vėliau, po šv. Mišių, šioje parapijos bažnyčioje pašventinsiu paminklinį ženklą – įamžinantį Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimą. Dievo tarno, kuris, savo gyvenimo kelią užbaigęs tarp niūrių Vladimiro centralo sienų, palaidotas nežinomam kape už kalėjimo sienos.

Paskutinius šešerius metus (1947–1953) arkivyskupas M. Reinys praleido kalėjimų kamerose – tai dar vienas pavyzdys liudijantis krikščionišką auką, kurios nepalaužė žiaurios fizinės ir dvasinės kančios“.

Kankinystė, nors ji ir veda į Dangaus Garbę negali nejaudinti… Mirtis – nors ji ir veda į dangų, nesukurta Dievo. Ir kankiniai atiduoda savo gyvenimą ir už tai, kad Žemėje daugiau nieko nebežudytų dėl tikėjimo, aplamai, kad daugiau niekada niekas nieko neužmuštų. Kankiniai savo kančiomis priartina Dievo sumanymo apie kūrybą įgyvendinimą.

Ir jeigu dar šiandien, įvairiuose pasaulio kampeliuose liejasi nekaltųjų kraujas, reiškia bus ir naujų kankinių. Nes Kristus tęsia savo žygį už pasaulio gyvenimą su tais, tuose ir tarp tų, kurie pasiruošę priartinti savo gyvenimą Jo Aukai. Tai yra su Kankiniais, – sakė pamokslininkas.

Paminklinės lentos arkivyskupui Mečislovui Reiniui atidengimas

Memorialinės lentos atidengimas Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vykdomos Lietuvos istorijai svarbių asmenybių ir diplomatų įamžinimo programos dalis.

Arkivyskupo metropolito Pavelo Pecci kalba

Po šv. Mišių paminklinės lentos atidengimo ir šventinimo ceremonijai vadovavo arkivysk. P. Pecci. Arkivyskupas pasakė:

„Šiandien man didelė garbė ir džiaugsmas: bus pašventinta memorialinė lenta, įamžinanti lietuvių tautos garbingo sūnaus Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą.

Arkivyskupas M. Reinys gyveno ir įgyvendino dvasininko pašaukimą, tapdamas bažnyčios, politiniu ir visuomenės veikėju, pedagogu ir mokslininku ypatingai sunkiomis sąlygomis – laikmetyje, kai rodėsi negalima priimti paprastų sprendimų, nes kiekvienas jų tarsi palieka širdyje kraujuojančią žaizdą.

M. Reinio gyvenimo Lietuvoje metu keletą kartų radikaliai keitėsi politinio gyvenimo aplinkybės, tapdamos iš tikrųjų tragiškomis.

Ir šitomis sunkiomis sąlygomis ant arkivyskupo M. Reinio pečių gulė nepakeliama našta – atsakomybės už jo mažą Tėvynę, tautą, jo ganomuosius. Kaip krikščionis ir Pasaulinės Bažnyčios vyskupas jis visas viltis sudėjo į Dievą. Ir tuo audringu metu buvo sunku kuo nors kitu, be Aukščiausiojo, pasitikėti, sudėti į Jį savo pasitikėjimą – daugelį tik tikėjimas ir išgelbėjo nuo nusivylimų.

Sovietų valdžios 1947 m. areštuotas, paskutinius šešerius metus praleido savo giežtu režimu išgarsėjusiame Vladimiro centrale. Čia jis baigė savo kentėjimų kelią – 1953 m. gimė Dangui, atiduodamas savo dvasią į Dievo rankas. Čia, nežinomame bendrame kape prie kalėjimo sienos, ilsisi jo iškankintas kūnas.

Iki laikų pabaigos mirtis lieka neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo pabaiga ir tik pergalingas Dievo sumanymo apie kūriniją įgyvendinimas galutinai sunaikins jos valdžią: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26).

Tačiau kankiniai priima kankinišką mirtį ir todėl, kad nežūtų kiti nekalti žmonės, kad niekas niekada nežudytų dėl tikėjimo, dėl įsitikinimų, gimtosios kalbos ar dėl odos spalvos.

Kankinių mirtis kviečia naikinti susiskirstymą ir nesantaiką, o ne šaukti į kerštą. Ji kviečia sutraukyti iš amžių glūdumos besitęsiančias neteisybės, klaidų, nusikaltimų ir pykčio grandines.

Brangieji! Šiandien, čia ir dabar šioje kuklioje šventovėje, atlikdami taikias apeigas, mes patvirtiname Dievo taiką tarp žmonių – nes tai geriausias atminties įamžinimas to, kuris atidavė savo gyvybę įgyvendinant Dievo sumanymą – tai yra taiką ir teisingumą, bendrą solidarumą ir užuojautą.

Aš tvirtai tikiu, kad garbingo Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio užtarimo malda pasitarnaus mūsų bendriems darbams kelyje į bendrą atlaidumą, naudingo bendradarbiavimo vystymąsi ir mūsų valstybių suklestėjimą, kuriant harmoningą ir teisingą pasaulį“.

Paminklinės lentos atidengimas

Arkivyskupas P. Pecci pakvietė Lietuvos užsienio reikalų viceministrą Evaldą Ignatavičių atidengti paminklinę lentą. Nuėmęs nuo marmurinės lentos drobulę, viceministras E. Ignatavičius kalbėjo, kad Mečislovas Reinys – kankinys, arkivyskupas ir kartu Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.

„Pagerbdami M. Reinio atminimą, arkivyskupo gyvenimą ir tragišką jo likimą prisimename kaip Lietuvą ir Rusiją jungiantį skaudžios, tragiškos istorijos puslapį, kurio mes neužverčiame, saugome savo atmintyje ir kartu tikimės, kad sugebėsime atversti naujus, abipuse pagarba, geranoriškumu ir bendradarbiavimu paremtus istorijos puslapius“, – kalbėjo viceministras E. Ignatavičius, pakviesdamas visus atvykti į Lietuvą.

Stačiatikių protojerėjaus Georgijaus Gorbačiuko sveikinimo žodis

Arkivyskupas P. Pecci sveikinimo žodžiui pakvietė stačiatikių bažnyčios atstovą – Vladimiro Šv. Feofanovo dvasinės seminarijos rektorių protojerėjų Georgijų Gorbačiuką. Protojerėjus G. Gorbačiukas susirinkusiems perdavė Vladimiro ir Suzdalės arkivyskupo Evlogijo sveikinimą. Rektorius kalbėjo: „Šiose iškilmėse yra mažas kartėlis, nes paminklas arkivyskupui – tai kankinio paminklas. Ant kankinių kraujo pastatyta bažnyčia, ant kankinių kraujo ji ir stovi. Man atrodo, kad dabar atėjęs laisvės laikas – viltingas laikas. … Mes susitinkame kaip geri kaimynai ir draugai. Vladimiro centrale žuvo daug stačiatikių dvasininkijos, ten buvo ir vyskupas Afanasijus (Sacharovas), kurio 50-metį minėsime šiais metais (jis jau paskelbtas šventuoju). Arkivyskupas Mečislovas Reinys paliko didžiulį humanitarinį palikimą. Gal būt, kas nors iš seminaristų parašys diplominį darbą, kad visi pamatytų svarbiausią – jo meilę Dievui ir Kristui“.

Arkivyskupas P. Pecci pašventino paminklinę lentą Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui.

Paminklinės lentos atidengimas ir pašventinimas Rusijoje – tai impulsas rimtam pasirengimui 2013-aisiais įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose iškilmingai minėti Dievo tarno M. Reinio 60-ąsias mirties metines, surasti naujų jo vardą įamžinančių formų.

Viceministro E. Ignatavičiaus vadovaujama delegacija

Paminklinės lentos atidengime, be minėto viceministro E. Ignatavičiaus, dalyvavo Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Renatas Norkus, ambasados patarėjas Donatas Aškinis, Kultūros atašė Faustas Latėnas, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento Rusijos skyriaus atašė Jurgita Laurinėnaitė, mons. Robertas Šalaševičius, dr. Aldona Vasiliauskienė, lietuviai: Vladimire gyvenantis Ramūnas Babenskas (daug prisidėjęs prie paminklinės lentos atsiradimo) ir Ivanove gyvenantis Darius Brundza.

Viceministro E. Ignatavičiaus vadovaujama delegacija (R. Norkus, D. Aškinis, F. Latėnas, J. Laurinėnaitė) susitiko su Vladimiro srities administracijos atstovais. Susitikimo metu aptartos Lietuvos ir Vladimiro srities ekonominio bendradarbiavimo bei verslo plėtojimo perspektyvos, pasidžiaugta aktyviai besivystančiu bendradarbiavimu.

Vladimiro miesto kapinėse uždegtos žvakutės

Apsilankyta ir Vladimiro miesto kapinėse „Kniaz Vladimir”. Ten, Memoriale represijų aukoms atminti Rusijoje, prie lietuvio Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio ir ukrainiečio – studitų protoarchimandrito palaimintojo Klementijaus Šeptyckio paminklinių lentų uždegtos žvakutės. Žvakutės uždegtos ir prie simbolinio K. Šeptyckio kapo antkapinio paminklo. Pavakary kapų rimties tyloje vos dulksnojant lietučiui, švelniai plevenant iš Lietuvos atvežtų žvakučių liepsnelei, įspūdingai skambėjo monsinjoro Roberto Šalaševičiaus malda. Malda Dievo tarnui arkivyskupui M. Reiniui ir visiems čia kažkur užkastiems lietuvių bei kitų tautų kankiniams. Malda, kuriai tarsi pritarė, krintančių rudenio lapų šnaresys…

Autorės nuotraukos

Informacijos šaltinis: Dr. Aldona Vasiliauskienė. bernardinai.lt, 2012-11-02.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*