Dr. Aldona Kačerauskienė „Kašubų žemė saugo kun. Alfonso Lipniūno atminimą“

Kašubai – tai vakarų slavų etninė grupė, gyvenanti Lenkijos Pamario vaivadijoje. Jie kalba kašubų kalba ir, žinoma, lenkų, kai to prireikia. Dauguma jų – katalikai. Plačiai žinomi ir vertinami jų pynimo, siuvinėjimo, gintaro apdirbimo, keramikos, medžio drožybos darbai. Šiai žemei priklauso ir nedidukas Pucko miestelis, itin brangus lietuvio širdžiai. 1945 metų sausį, artėjant rusų armijai, vokiečiai nutarė skubiai evakuoti Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius. Stumdomi, mušami suklupusieji šaudomi vietoje… Tarp tų išbadėjusių, vos slenkančių „klipatų“ buvo du lietuviai kunigai – Alfonsas Lipniūnas ir Stasys Yla. Likimo draugai sakė, kad tuomet kun. A. Lipniūnas svėrė mažiau nei keturiasdešimt kilogramų, vos begalėjo paeiti. Nepaisant savo varganos būklės, jis vis pasilenkdavo prie sargybinių nušautų kalinių, peržegnodavo, mirštantiems teikdavo nuodėmių atleidimą. Žmonių lavonais paženklintas kelias baigėsi Pucke. Čia jau buvo rusai. Kun. A. Lipniūną maloniai priėmė kašube našlė Uršulė Jankovska, užleidusi jam nediduką kambarėlį. Dar jaunystėje suformavęs pagrindinį gyvenimo principą „Kitiems -viskas, sau – nieko“, kun. A. Lipniūnas ir čia tuojau pat ėmėsi artimo meilės darbų: rinko drabužius, keitė juos į duoną, kuria sotino alkstančius, ligoninėje lankė sužeistuosius, aukojo šv. Mišias. Manoma, kad nuo ligonių apsikrėtė šiltine ir susirgo pats. Į ligoninę nueiti nebepajėgė – buvo nuneštas ant neštuvų. Nepaisant rūpestingos sesers vienuolės slaugos, kovo 28-ąją kun. A. Lipniūnas mirė. Tebesitęsiančio karo sumaištyje likimo draugams pavyko organizuoti katalikiškas laidotuves. Kun. St. Yla prisiminė: „Pasiekė žinia, kad laidojamas kunigas. Visi ėmė rinktis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vyras laikė kryžių ir du vaikai su baltomis kam-želėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašarvotas koplytėlės prieangyje, jau karste apsuptas žibančių žvakių ir gėlių. Su malda atsisveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta – ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapinių Baltijos pakrantėj. Kukli procesija išsitiesė gatvėmis“.

Kun. A. Lipniūno kapą rūpestingai prižiūrėjo U. Jankovska. Vėliau užsienio lietuvių lėšomis buvo pastatytas paminklas toje pačioje kapavietėje palaidotiems dviems lietuviams idealistams: kun. A. Lipniūnui ir inžinieriui ateitininkui Antanui Sapalui. 1989 metų rugpjūčio pabaigoje į Lenkiją išvyko lietuvių grupė, vadovaujama mons. Juozapo Antanavičiaus. Jo viltis, kad susilauks pagalbos iš Lenkijos katalikų, pasiteisino. Klebonas prelatas J. Felskij padėjo gauti reikiamus leidimus dėl palaikų iškasimo. Lenkai darbininkai padėjo nukelti paminklą, lietuvių grupės buitimi rūpinosi seserys vienuolės elž-bietietės. Be to, lenkų kunigai atidavė išsaugotą kun. A. Lipniūno „turtą“, iš Štuthofo atsineštą į Pucką. Tai dėžutė, kurioje buvo parkeris, suskilusiais stiklais akiniai, Pažaislio Dievo Motinos paveikslėlis, žiedas ir kryželis su lagerininko numeriais… Dabar kun. A. Lipniūno palaikai ilsisi Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje. Prie jo kapo dažnai meldžiasi žmonės.

Ne kartą kilo klausimas, ar kun. P. Lipniūnas, dabar jau Dievo tarnas, nėra pamirštas Lenkijoje. Į šį klausimą gavau atsakymą birželio 29-ąją, su Alytaus delegacija apsilankius Pucke. Šių metų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios metinė šventė buvo ypatinga: liejosi pagarba didžiajam lietuviui Dievo tarnui kunigui profesoriui Alfonsui Lipniūnui. Pirmiausia Alytaus moterų oktetas „Šilagėlė“ uždegė žvakes, pasimeldė prie kun. A. Lipniūnui skirtos atminimo lentos Pucko Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje. Lenta įrengta 2005 metais, minint kun. A. Lipniūno gimimo šimtąsias metines. Per šv. Mišias, kurias aukojo lenkų kunigai, vokiečių kunigas katalikas ir Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. Robertas Pukenis, ne kartą buvo ištartas Dievo tarno kun. A. Lipniūno vardas. Lenkų jį vadina didžiuoju lietuviu.

Po šv. Mišių daug tikinčiųjų skubėjo prie Pucko ligoninės. Tarp jų – Štuthofo kalinė Elžbieta Šulcz, keletas Lenkijoje gyvenančių, bet jau gimtąja kalba nebekalbančių lietuvių, mūsų ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas, Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. R. Pukenis, Panevėžio vicemeras Algirdas Blaževičius ir kt. Kalbose daug prasmingų žodžių apie didįjį lietuvį, okupacijos dienomis kėlusį išlikimo viltį, Štuthofo pragare guodusį, drąsinusį įvairių tautų, taip pat ir lenkų tautos žmones, su jais pasidalijusį paskutiniu duonos kąsneliu, balansuojant ant bado mirties, kartu su visais kenčiant pažeminimą, alinantį darbą, fizinį išsekimą, prievartą, prižiūrėtojų patyčias. Kun. Lipniūnas „sujungė dvi tautas prasmingam bendradarbiavimui“, „Mūsų įsipareigojimas -tiesa, laisvė, ramybė“, „Tikros vertybės, idealai yra amžini, jų neįveikia laikas“ – tarsi priesakai skambėjo prasmingi žodžiai.

Mons. R. Pukenis atidengė pumpėniečio (kun. A. Lipniūnas taip pat kilęs iš Pumpėnų parapijos) skulptoriaus Kęstučio Krasausko sukurtą atminimo lentą su kun. A. Lipniūno bareljefu, kurioje šviesios akmens masės fone lietuvių ir lenkų kalbomis iškalti žodžiai: „Kankinys, kunigas prof. Alfonsas Lipniūnas, Štuthofo kalinys nuo 1943 03 17. Mirė 1945 03 28 Pucko miesto ligoninėje“. Atidengiant lentą, Kęstutis Krasauskas ištarė maldos žodžius: „Melskis už mus ir už taiką žemėje“. Lenkijos atstovai pasižadėjo saugoti atminimo lentą. „Pucko miestas tebus ir jūsų namai“, – sakė jie. Delegacijos apsikeitė atminimo dovanomis.

Pucko kapinėse kapavietė tokia pat, kokia buvo iki 1989 metų, tai yra iki palaikų perkėlimo į Lietuvą, kokią ją matė 1985 metais aplankiusi Kazimiera Bradūnienė: „Gražus paminklas su iškaltais žodžiais: PRO DEO ET PATRIA ir žemiau lentelė su paaiškinimu – MARTYRES LITUANI de KZ STUTTHOF. Paminklas atsirado jų vargo brolių, gyvų išlikusių iš Štuthofo pragaro, o daugiausia kun. Stasio Ylos ir inž. Pilypo Naručio rūpesčiu“. Viskas atrodo taip, tarsi palaikai tebebūtų kašubų žemėje.

Prie kapavietės giedojo „Šilagėlės“ moterys, buvo sakomos kalbos, deklamuojami eilėraščiai. Visus nustebino raudotoja iš Dzūkijos, kurios rauda ne vienam išspaudė ašaras. Kapavietę papuošė gyvų gėlių puokštės.

Iškilmėse dalyvavo Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Ramunė, daug prisidedanti prie kun. A. Lipniūno atminimo saugojimo kašubų žemėje. Ji pasakojo, kad Gdansko globos namuose dar gyvena 98 metų sulaukęs Mykolas Pečeliūnas, Štuthofo kalinys, gerai pažinojęs kun. A. Lipniūną, Pucko ligoninėje jį, visiškai ligos palaužtą, nešęs į palatą. Jis daug žino ir mielai pasakoja. Medžiagą apie kun. A. Lipniūną Ramunė pradėjo rinkti nuo 1974 metų. Viską, ką pavyksta sužinoti, perduoda Panevėžio vyskupijai. Jos dėka palaikomas Dievo tarno kun. A. Lipniūno kultas, šiai idėjai pritaria darbuotojai Pucko miesto savivaldybėje. Ypač padėkos nusipelnė Danutė Dettlaff. Onutė Raudenytė-Pastusiak dabar stropiai prižiūri kapavietę.

Į Lietuvą grįžome ramia širdimi: kašubų žemė saugo kun. Alfonso Lipniūno atminimą, žmonės palaiko jo šventumo kultą.

Informacijos šaltinis: XXI amžius, 2008 m. liepos 11 d. Nr. 53  (1646).


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*