Daumantas Liekis „Kur saugumietis J. Markulis paslėpė Barboros Žagarietės mumiją?“

juozas-albinas-markulis-erelis-genocido-auku-muziejaus-fondu-nuotr-63019932

Juozas Albinas Markulis-Erelis (Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)

Pokario laikotarpiu represinės sovietų žinybos aktyviai verbavo įvairius visuomenės veikėjus į savo agentų gretas. Tokie agentai turėjo stebėti savo aplinką ir režimui nepalankius asmenis, juos sekti, kompromituoti ir įduoti. 178 partizanai buvo suimti ir 18 jų nužudyta dėl sovietų saugumo agento Juozo Markulio veiklos.

Gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose (Pitsburge), mokęsis Kauno kunigų seminarijoje ir studijavęs VDU teologijos-filosofijos fakultete, atsargos jaunesnysis leitenantas, vėliau baigęs mediciną ir dalyvavęs rezistencinėje veikloje, kol 1945 m. J. Markulis buvo sovietų saugumo užverbuotas ir tapo vienu uoliausių jo talkininkų ir pasipriešinimo sovietiniam režimui slopintojų.

J. Markulis aktyviai tarnavo sovietiniam saugumui ne tik persekiojant ir suiminėjant partizanus, bet ir pasibaigus ginkluotosios rezistencijos laikotarpiui Lietuvoje.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas prisimena J. Markulį savo studijų laikais. Grįžęs iš Leningrado, kur slėpėsi nuo galimo partizanų keršto, J. Markulis dėstė Vilniaus universitete, tapo medicinos mokslų daktaru, profesoriumi. Anot prof. R. Jankausko, Juozas Markulis buvo puikus oratorius, bet kaip mokslininkas, neblizgėjo profesinėje srityje.

Jis palaikė ateistines idėjas ir stengėsi menkinti religijos bei bažnyčios autoritetą. Sužinojęs apie Žagarės bažnyčioje saugomą ir vietos žmonių garbinamą Barboros Žagarietės mumiją, J. Markulis išsiruošė jos apžiūrai ir registravimui:

„Tai buvo septintasis dešimtmetis. Jis tuos palaikus lyg ištyrė ir kažkokį įrašą apie tai įtraukė į savo disertaciją. Na, ir tuomet tie palaikai dingo. Iš karto po jo tyrimų. Ir tai akivaizdžiai susiję su Markuliu. Dar man būnant studentu kažkam fakultete jis užsiminė: „mes ją taip paslėpsim, kad niekas neras“. Matyt, jis Barboros Žagarietės palaikus užkasė“, – sakė prof. Rimantas Jankauskas.

Mokslininkas taip pat prisimena girdėtus pasakojimus apie J. Markulio tyrimus Žagarėje:

„Atvažiavo jis ten ne vienas, o su kažkokiais bendradarbiais, „Gaz“ visureigiu. Ten pabuvo, pasisukiojo, padarė savo darbus ir dingo. Tai aišku, kad į Vilnių tokioje transporto priemonėje visai nemažos mumijos nesivežtų. Todėl tikėtina, kad pasukę į šoninį keliuką kur nors pamiškėje tą mumiją ir užkasė“.

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio teigimu, Barboros Žagarietės palaikų dingimas buvo itin skaudus ir vietos parapijai ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai:

„Dar dabar nerandame galų, kur galėtų būti Barboros Žagarietės palaikai. Tai išties skaudi netektis tikintiesiems. Tačiau nepaisant to, žmonės vis tiek atvyksta ir tiki į Žagarietės stebuklus. Parapijoje labai šauniai tvarkosi ir Barboros Žagarietės istorija domisi kunigas Marius Dyglys. Tai išties unikalu, kad po tokios gausybės metų ir pačios Žagarietės palaikų dingimo žmonės ir toliau tiki šiuo stebuklu“.

Barbora Umiastauskaitė (arba Barbora Žagarietė) gimė apie 1628 – 1648 metus. Būdama gyva pagarsėjo kaip uoli krikščionė. Mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Po mirties buvo pradėta garbinti vietos gyventojų, kaip „užtarėja pas Dievą“. Jos palaikai mumifikavosi ir buvo laikyti šventais. Žagarietės kultas buvo nekartą draustas. Sarkofagas su velionės palaikais carinės valdžios įsakymu buvo užmūrytas. Po 19 metų, remonto metu, Barboros Žagarietės palaikai buvo rasti nesuirę ir tai tik dar labiau paskatino vietos gyventojų tikėjimą.

2005 metų rugsėjo 24 dieną vyskupas Eugenijus Bartulis pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos procesą.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*