Blaivybės apaštalas Ignacas Štachas bei jo kapas Šiauliuose

kun. Štacho paminklo užrašasManoma, jog Šiauliuose nėra jokios stebuklingos vietos. Bet tai netiesa. Kurie taip galvoja, matyt, yra negirdėję pasakojimų apie prieš 155-erius metus Šiaulių senųjų (Talkšos) kapinių kalnelyje palaidoto kunigo, blaivybės pradininko šiame krašte, Ignaco Štacho kapą. Visais laikais prie šio kapo, laikomo šventu ir stebuklingu, ateina daug žmonių pasisemti stiprybės, vilties, ieškoti paguodos.

Gimė I. Štachas 1796 m. Varniuose. Jo tėvas buvo Varnių burmistras. Mokslus baigė Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, čia ir pasiliko dirbti vikaru bei klebono pagalbininku, vėliau – Žemaičių vyskupijos kancleriu. 1843 m. iš Varnių I. Štachas perkeltas į Šiaulius ir paskirtas šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Jo rūpesčiu 1847 m. iš Vilniaus benediktinų buvo nupirkta graži monstrancija, o 1849 m. bažnyčios šventorius apsodintas kaštonais, kurie tebeauga ir dabar. I. Štacho kunigavimo laikotarpiu Lietuvoje sparčiai plito girtavimas, dvarininkai steigė smukles, karčiamas, valstiečiams be jokių apribojimų pardavinėjo degtinę. I. Štachas su bendraminčiais apie 1846 m. pradėjo registruoti parapijiečius, norinčius tapti blaivininkais ir įkūrė Blaivybės broliją. Veikla buvo vaisinga – per dešimtmetį Šiauliuose žymiai sumažėjo parduotuvių, prekiaujančiu alkoholiu. Šį I. Štacho pradėtą darbą toliau tęsė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, 1858 m. paskelbęs savo garsųjį laišką ir pakvietęs visus į tautos išblaivinimo sąjūdį.

Atsisakęs klebono pareigų, iki mirties, I. Štachas gyveno Šiauliuose. Čia ir mirė 1854 m., sulaukęs 58-erų metų. Palaidotas senosiose (Talkšos) kapinėse. 1914 m. Šiaulių miesto blaivybės judėjimo nariai ant kapo pastatė paminklą, aptvėrė metaline tvorele. Po metaliniu kryžiumi ant granitinio postamento pritvirtintoje lentoje parašyta: „Kunigas Ignacas Štachas mirė 1854 m. 28 d. spalį.“

Jis būdamas Šiaulių klebonu ne vien švietė jau pirm vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu, bet ir įvairiais savotiškais būdais pasėkmingai skleidė blaivybę. Pirmose eilėse jis laužė įsikerėjusios girtybės ledus mūsų tėvynėje: tai žymus Blaivybės Apaštalas. Didžio veikėjo triūsas nenyksta ir Jo garbė nemiršta. Dėkingi Šiaulių blaivininkai atnaujina Jo kapą. 1914“. Lietuvai atgimus, 1998 m. kapavietė buvo atnaujinta antrą kartą.

Iki šiol žmonėse gyvas I. Štacho atminimas, jis net garbinamas, manoma jog yra šventasis, nors tai oficialiai neįteisinta. Kapas tvarkingai prižiūrimas, kažkas vis pamerkia gėlių, uždega žvakelę. Iš lupų į lupas plinta pasakojimai, jog pasimeldus prie kunigo kapo išsipildo visi norai ir troškimai. Anksčiau prieš egzaminus čia lankydavosi gimnazistai ir studentai, keliais apie jo kapą eidavo įvairių skausmų ir nevilčių kankinami žmonės, ar paklydėliai, norintys sugrįžti į doros kelią. Legenda pasakoja, kad apie 1908 m. vienai moteriškei prisisapnavęs klebonas I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Tai padės iš alkoholizmo liūno išbristi jos vyrui. Moteris padarė viską, kaip buvo liepta sapne ir stebuklas įvyko. Vyras nustojo gerti ir tapo pavyzdingu šeimos tėvu. Sakoma, jog ne vienas prie kapo yra išsimeldęs ypatingų malonių ir dvasios ramybės. Ar visiems prašantiems pagelbėjo kunigas I. Štachas niekas netyrinėjo, jokiuose šaltiniuose tai neužregistruota, bet ir be tyrinėjimų aišku – tikėjimas, viltis padeda visiems.

Literatūra

  • Baranauskas, Artūras. Kunigą Ignacą Štachą – į šventuosius? // XXI amžius. – 1991, gruod. 12
  • Bulzgis, Stasys. Blaivybės apaštalo kapas // Šiaulių naujienos. –1998, liep. 31
  • Darbutienė, Danutė. Ignacas Štachas; rankr. // Vardai ir veidai. – Šiauliai, 1993. – P. 43-44.
  • Štachas Ignotas // Lietuvių enciklopedija. T. 30. – Bostonas, 1964. – P. 86
  • Žymantienė, Birutė, Puronas, Vilius. Pirmtakas // Katalikų pasaulis. – 1995 – Nr. 8/9, p. 34-35

Parengė Danutė Darbutienė


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*