Birutė Simonaitienė „Kunigo keliais“

scan002194

Ekskursijos dalyviai prie restauruoto
Palėvenės bažnyčios Didžiojo altoriaus.
Ant stalelio – kun. Pranciškaus
Masilionio nuotrauka

         Pasvalio katalikių moterų draugija jau septinti metai vasarą rengia kraštotyrinę-dvasinę konferenciją ant ratų „Parymokim prie tėviškės slenksčio“.  Šiųmetę konferenciją, įvykusią 2010 m. birželio 12 dieną, paskyrėme mūsų kraštiečiui Pranciškui Masilioniui, kunigui, jėzuitui, tikram Lietuvos apaštalui gūdžiais tarybinės priespaudos metais.

Šventėje dalyvavo ne tik mūsų moterys, bet ir gausus svečių būrys. Šv. Mišias Pasvalio bažnyčioje aukojo Lietuvos KMS globėjas kun. Vytautas Rapalis, drauge keliavo LKMS pirmininkė Janina Klungevičienė, viešnios iš Šiaulių, Biržų, Panevėžio.

Čia, prie mažo Guobuvos  upeliuko, dar tebestovi Viktorijos ir Jono Masilionių sodyba, kurioje užaugo trys sūnūs ir šešios dukros. Šioje pamaldžioje šeimoje 1902 metais gimė Pranukas.

Kun. P. Masilionis į Palėvenę atvažiavo 1952 metais, kai besikuriąs kolūkis kunigui nebeleido gyventi vienuolyno patalpose, kai reikėjo blaškytis ir gyventi drėgnose bažnyčios patalpose ar atsitiktiniuose buteliuose. Nuo tokių gyvenimo sąlygų kunigas susirgo tuberkulioze. 1955 metų vasarą kilęs gaisras supleškino medinius vienuolyno ir bažnyčios stogus ir kryžius, perdegė bokšto medinės sijos. Kun. P. Masilionis su didžiule energija, sumanumu, talkomis ir gerų žmonių pagalba atkūrė Palėvenės bažnyčią. Jis pelnė didžiausią parapijiečių pagarbą. O tuometė valdžia už visą šitą didelį darbą 1956 metais atėmė kunigo registracijos pažymėjimą ir iškėlė altaristu į Saločius.

Apie visą buvusį dominikonų vienuolyno garsą ir grožį, Palėvenės bažnyčios istoriją papasakojo Aldona  Ramanauskienė. Suklupome prie Palėvenės bažnyčios didžiojo altoriaus, deklamavome nuoširdžius P. Masilionio eilėraščius ir meldėmės.

Sustiprėjusios dvasiškai, užsukome į mažą buvusios bažnyčios skalbėjos (pročkos) Anelės Grakauskienės trobelę, papietavome, pasišnekučiavome ir patraukėme namo, sušilę nuo kmynų arbatos ir šypsenų. O pakelėje, netoli Antašavos, Uoginių kaime, aplankėme Adomo Petrausko sodybą – muziejų. Vaikščiojome įmantriai sudėstytomis akmenų alėjomis, grožėjomės klėtelėse sudėliotais etnografiniais rinkiniais, klausėmės vadovės įdomių pasakojimų, o mus meiliai glostė sodri lapų laja ir vakaro saulės spinduliai.

Informacijos šaltinis: XXI amžius. 2010 m. rugpjūčio 27 d. Nr. 62 (1847).


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*