Arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ganytojiniai laiškai apie blaivybę

ARKIVYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS GANYTOJINIS LAIŠKAS (1958 m.)

J. M. Didžiai Gerbiamam …………. Dekanui / Gerbiamųjų dekanato Kunigų žiniai /.

 DU ŠIMTMETINIUS JUBILIEJUS MININT

 Prieš šimtą metų Liurde, Masabielio uolos angoje, piemenaitei Bernadetai Soubirous apsireiškė dangiškoji Mergelė, kuri paklausta, kaip vadinasi atsakė:

 Aš esu Nekaltas Prasidėjimas.

 Marijos veidas buvo liūdnas ir pilnas skausmo. Bernadeta paklaususi, kuo ji gali padėti, kad Marija neliūdėtų, išgirdo atsakymą, kad melstųsi už nusidėjėlius ir atgailotu.

 Marija prašė maldos. Tad šį Marijos apsireiškimo Liurde šimtmetį paminėkime malda. Maldaukime, kad Viešpats, Nekaltai Pradėtąjai Mergelei ir Talkos Karalienei užtariant ir tarpininkaujant, suteiktų žmonių širdims tyrumo, nekaltumo bei neklastingumo ir padovanotų pasauliui tikrą ir tvirtą taiką.

 Todėl pavedame š. m. gruodžio 8 d., Šv. M. Nekalto Prasidėjimo šventėje, visose arkivyskupijos bažnyčiose atlaikyti prie išstatyto Šv. Sakramento Sumą, atgiedoti arba atskaityti po Mišių Šv. M. Marijos litaniją su antifona „Tavo apgynimo šaukiamės …“ ir pasakyti pritaikytą šio jubiliejaus iškilmėms pamokslą.

 Mūsų maldą telydi geri atgailos darbai. Čia noriu atkreipti dvasiškių ir pasauliečių dėmesį į vieną atgailos rūšį, būtent į susilaikymą nuo svaigiųjų gėrimų, į blaivybę.

 Lygiai prieš šimtą metų, kai Marija prašė, kad būtų daroma atgaila už nusidėjėlių atsivertimą, mūsų krašte Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius pradėjo kilnų blaivybės darbą. Jo blaivybės akcija susilaukė gražių vaisių: išnyko girtuokliavimas, užleisdamas vietą blaivybei. Didžiojo Bažnyčios vyro blaivybės veiklą pasistenkime atitinkamai paminėti.

 Turėdamas prieš akis gražų vyskupo M. Valančiaus pavyzdį, kviečiu mūsų arkivyskupijos dvasiškiją ir tikinčiuosius į kovą su girtuokliavimu, į blaivybės vajų. Tinkamiausias laikas atgaivinti Valančiaus dvasiai ir paskleisti blaivybės idėjai bus Adventas. Todėl per tris Advento sekmadienius, pradedant antruoju, kiekvienoj mūsų arkivyskupijos bažnyčioje turi būti pasakyti pamokslai apie blaivybę. Pamokslų temos gali būti šios:

 a / girtavimas griauna atskiro žmogaus laimę, naikindamas turtą, sveikatą, o kartais ir gyvybę;

 b / girtavimas griauna šeimos laimę, padarydamas girtuoklių žmonas nelaimingas, o vaikus paliegėlius;

 c / girtavimas griauna žmogaus dorovę, pastūmėdamas jį į įvairius nusikaltimus.

 Per šiuos tris sekmadienius po pamokslo kunigas paragins visus susirinkusius padaryti blaivybės pažadą. Sutinkantieji padaryti blaivybės pažadą atsiklaups ir kartu su skaitančiu iš sakyklos kunigu kartos pažado formulę. Po to bendrą pažadą sutvirtins individualiai: padariusieji blaivybės pažadą suklaups viduryje bažnyčios, o kiekvienam klūpančiam prisiartinęs kunigas duos pabučiuoti kryželį. Galima pasirinkti ir kitokį pažadui sutvirtinti būdą. Šis blaivybės vajus truks visus metus t. y. iki sekančių metų gruodžio 8 d. Šiais blaivybės metais tebūna sakomi pamokslai apie blaivybę ir skaitomas blaivybės pažadas kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį bei kai kurių didesnių, švenčių metu.

 Atrodo, kad svarbiausioji vyskupo Valančiaus blaivybės akcijos sėkmingumo priežastis buvo ta, kad Valančiaus blaivybės idėjai pritarė ir padėjo kunigai. Jie, išgirdę savo Ganytojo balsą, uoliai rėmė ir skleidė blaivybę.

 Brangūs Konfratrai, norėdami išrauti su šaknimis šiandien taip plačiai paplitusią girtavimo blogybę, būkite Valančiaus dvasios kunigai, duokite blaivybės pavyzdį, tapkite blaivybės apaštalais.

 Malonu prisiminti, kad potvarkis, draudžiantis vartoti per atlaidus ir panašiais atvejais stiprius svaiginamuosius gėrimus, kunigų buvo palankiai sutiktas ir yra nuoširdžiai vykdomas. Tai gražus kunigų blaivybės pavyzdys, kurį mato klebonijų ir bažnyčių patarnautojai. Dar gražiau ir naudingiau būtų, jei tokį kunigo blaivybės pavyzdį pamatytų visi parapijiečiai. Norėdami tai pasiekti, pasistenkite, lankydami parapiją, pasivaišinti pas parapijiečius be alkoholinių gėrimų. To paties griežtai reikalaukite iš bažnytinių tarnų. Nusikalstantiems prieš blaivybę kalėdojant bažnyčios tarnams neleistina lankyti parapijos. Kunigo blaivios vaišės pas parapijiečius atneš daugiau naudos negu iškalbingai sakomi pamokslai. Geras pavyzdys yra geriausias mokytojas.

 Būdami patys blaivūs, turėsite teisę reikalauti iš tikinčių jų, kad jų keliamos vaišės laidotuvių, sutuoktuvių ir krikštų proga būtų blaivios, be stipriųjų alkoholinių gėrimų.

 Firmoj eilėje pradėkite kovą su svaigalų vartojimu laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo progomis. Įgyvendinkime naudingą Panevėžio Vyskupijos Sinodo nutarimą, kuriame sakoma, kad palaikytinas paprotys budėti prie numirėlio, bet draustinos ta proga vaišės su svaigiais gėrimais /Panev.Sinod.par.437/. Teišnyksta paprotys samdyti karstadirbius, duobkasius ir giesmininkus už degtinę arba alų. Gedulingos vaišės tebūna ruošiamos be degtinės ir alaus. Liūdint mirusio šeimai, nekrikščioniška ir nežmoniška linksmintis kitiems laidotuvių dalyviams. Sublaivinus laidotuves ateis eilė krikštynoms ir vestuvėms.

 Tad visi bendromis jėgomis stokime į kovą prieš didį priešą girtavimą.

 Prašykime reikalingos Dievo pagalbos ir Dievo Motinos užtarimo melsdami:

 Nuo girtybės gelbėk mus Viešpatie.

 Marija, Nekaltai Pradėtoji, melskis už mus.

 Vilnius, 1958.XI.8 d. Nr. 2750

 —————————————————————-

ARKIVYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS GANYTOJINIS PAMOKSLAS (1959 m.)

GIRTAVIMAS NAIKINA GIRTUOKLIO TURTĄ, SVEIKATĄ, ATIMA NET GYVYBĘ.

 Br. Kl. Vienas žmogelis, išgėręs taurele skaistaus gėrimėlio, skaito tokį įrašų taurelėje: „Šioje taurelėje gyvena sunaikinimas, ant josios dugno plauko skurdas ir vargai; jos putose žėrėte žėri ištvirkimas, o pakraštėliais – sukasi šokėja: baisi mirtis“. Žmogelis susimasto. Nejaugi čia tiesa? Ar ne perdėta?.. Jei tiesa, tai manęs laukia sunaikinimas, skurdas, vargai, baisi mirtis. Šiurpu. Ir toks gražus skystimėlis… išgėrus taip smagu… Negali būti, kad jis būtų toks baisus. Kas pasakytina šitam žmogeliui? Šita taurelė nevisada, bet dažniausiai baisi; žodžiai, kurie yra įrašyti joje, tikriausiai tiesa.

 Be abejo, išgerti porą taurelių vyno dar nieko baisaus, nieko pikto. Šv. Raštas tam pritaria: „Jei vyno geriama su saiku, jis daro džiaugsmo sielai ir širdžiai. Blaivus gėrimas sveikas sielai ir kūnui. /Ekli 31,36-37/. Ir Išganytojas yra tam pritaręs padarydamas Kanos vestuvėse vyno. Bet, ar daug kas moka gerti vyno su saiku. Kaip tik, vyno, ar kitų svaiginančių gėrimų, geriama be saiko, pamėgstama gerti ir girtuokliaujama netenkant proto, nusigeriant. Čia – baisu, čia – pražūtinga. Dėl to, ta pati Šv. Rašto knyga įspėja: „Neragink gerti tų, kurie mėgsta vyną, nes vynas pražudė daugelį.“ /Ekkli 31,30/. Taigi, girtavimas – baisus daiktas. Apie tai čia kalbėsime.

 1. Apaštalo Pauliaus ištarmė. „Neklyskite – nei paleistuviai, nei stabų garbintojai, nei svetimoteriai… nei vagys… nei girtuokliai… nei plėšikai nepaveldės dangaus karalystės /1 Kor.6,9-10/.

 Girdite apaštalo ištarmę.

 Girtuoklis pastatytas lygiomis su paleistuviu, plėšiku, vagimi. Įsidėmėkite,- tai didelis dalykas.

 Bet čia dar ne viskas. Tas pats apaštalas meta girtuoklį iš krikščionių pobūvio, iš draugystės: „Jei tas, kuria vadinasi brolis, tačiau yra paleistuvis… ar girtuoklis, ar plėšikas, su tuo nevalgykite /1 Kor.5,11/

 Jau ir seniau, prieš apaštalą Paulių, pranašas Izaijas YRA skaudžiai pasmerkęs girtuoklius: „Deja jums, kurie esate karžygiai gerti vyno ir drąsūs vyrai padaryti svaiginančių mišinių /Iz.5,22/. „Karžygiai“, „drąsūs vyrai“ – čia pranašo pašaipos žodžiai prie jo pasmerkimo, deja. Pranašas pasmerkia tuos, kurie geria, ir tuos, kurie padaro svaiginančių mišinių. Anais pranašo laikais /apie 700 m. prieš Kr./ svaigalus darydavo maišant, mūsų laikais – dažniausiai pro vamzdelius sunkiama. Pasmerkimas lieka tas pats.

 2. Dėl ko toks skaudus pasmerkimas?

 a/ girtavimas negailestingai naikina girtuoklio turtą. Be aiškinimo aišku: ar valgis kaštuoja tiek, kiek gėrimas? Ar jis būtinas kaip valgis? Taigi didžiausios išlaidos, didžiausias eikvojimas ir visai be reikalo. Dėl to ir turtingiausi namai, ėmus šeimininkui girtuokliauti, greit ištuštėja, ūkis likviduojasi.

 Vienas žmogelis įgėręs grįžta iš miestelio namo. Ant tilto stovi pažįstamas jo kaimynas – bičiulis ir svaido banknotus į upelį. „Tu kvailas“,- sako priėjęs prie savo bičiulio girtuoklis. Ką tu darai? Savo pinigus veltui praleidi“. „Ne aš, bet tu kvailas. Aš tau parodau, kaip tu pinigus pro gerklę, vandenin paleidi“, – atsako girtuokliui kaimynas.

 Taip, labai dažnai girtuoklis galėtų gražiausiai gyventi, iš tikrųjų gi elgeta, skarmalais apsikarstęs vaikšto, neretai alkanas, trobos griūna, stogai kiauri…

 Dėl to Šv. Raštas sako: Girtuoklis darbininkas nebus turtingas (Ekl. 19,1).

 b/ Girtavimas ardo sveikata. Sveikata brangus tartas, brangesnis net už pinigus: pinigais jos nenupirksi.

 Ką patyrimas sako, ką medicina kalba apie girtavimą? Labai dažnai: nuo peršalimo pasigėrus / girtuokliams neretai tenka nakvoti po atviru dangumi / ateina džiova; nuo gėrimo be užkandžių ar dėl netikusia užkandžių – įvairios skrandžio, inkstų, pūslės ligos; dėl nervų dirginimo ir nuodijimo alkoholiu smarkiai nukenčia nervai, iš čia įvairios psichinės ligos ir patologiniai stoviai: kliedėjimai, baltoji karštinė.

 Girtavimas ardo ne tik kūną, bet ir dvasią. Girtuoklio protas silpnėja. Mūsų tautos priežodis sako: „Girtam ir ožkos kaustytos“, bet ir negirtas jis minkščiau galvoja. Dėl to ir atsakingumo jausmas pas girtuoklį mažėja, pareigingumas taip pat. Kiek negerovių ten, kur tarnautojas mėgsta stiklelį; iš čia kyšiai „išeikvojimai“…

 Kyras, persų karalius, jaunas dar būdamas, turėdamas 12 metų, pateko į savo senelio medų karaliaus Astijago rūmus. Laikui bėgant, karalius pastebėjo, berniukas niekuomet neleidžia, kad į jo taurelę įpiltų vyno. Paklaustas, dėl ko jis niekuomet negeriąs VYNO, atsakė: „Aš bijau, nes šitą gėrimą užnuodijo; kai tu neseniai savo gimimo dieną pokylio metu sėdėjai su savo draugais, aš pastebėjau, kad jums vergas įpylė į taureles nuodų“. „Vaike, kaip tau galėjo ateiti tau į galvą?“ – nustebės klausinėjo Astijagas. „Aš mačiau, aiškino toliau jaunas Kyras, kad visi, kurie jų gėrė, nusilpnėjo kūnu ir dvasia: pradžioje jūs, mums vaikams tai griežtai draudžiama, ėmėte šūkauti taip, kad niekas nebekreipė dėmesio, ką kitas kalba. Po to jūs pradėjote dainuoti kažkokias kvailas meliodijas, tvirtindami, kad tai esą gražiausios dainos. Galop, kai jas pakilote šokti, jūs negalėjote ne tik šokti, bet net pastovėti tiesiai. Jūs nebežinojote, nei kas jūs esate: tu nebežinojai, kad esi karalius, jie gi nebežinojo, kad yra pavaldiniai.“ Kokie išmintingi jauno karalaičio ŽODŽIAI. Gal būt jis žinojo baisią tragediją chaldėjų karaliaus Baltazaro, kuris žuvo tos pačios triukšmingas puotos naktį, kai, girtuokliaudamas su savo didikais, išniekina pagrobtus jo tėvo Nabuchodosaro iš Jeruzalės bažnyčios indus, išvydo ant sienas prieš žibintą paslaptingos rankos rašomus žodžius: „Mane, Thecel, Phares: pašauktas pranašas Danielius paaiškino Baltazarui dangaus sprendimo žodžius ir tą pačią naktį buvo užmuštas chaldėjų karalius Baltazaras. Valdžią paėmė medų karalius Darius /Dan. 5,30; plg. Dan.5,1-30;10,1/.

 Girtavimas neretai ir gyvybės aukos pareikalauja: kiek girtuoklių prigeria, sušąla, po mašina patenka, degtinėje sudega?…

 Nelaimingasai girtuokli! Matai kokios, skaudžios girtavimo pasėkos, kokią žalą darai sau. Pasigailėk savęs. Koks tu nelaimingas, o galėtų būti kitaip.

 Br. Kl. Saugokimės girtuoklių draugystės, kad mes netaptume takiais nelaimingais žmonėmis. Venkime svaiginančių gėrimų, ypač stipresniųjų, nes kas jų neavengia, greit susidraugauja su jais, pamilsta, tada jau išsiskirti nebeįmanoma, tada jau baigta: reik žūti alkoholyje. Atsiminkime apaštalo Pauliaus ištarmę: „Nei vagys… nei girtuokliai nepaveldės dangaus karalystės.

 Vilniaus arkivyskupijos, Panevėžio vyskupijos Kurija

 Vilnius, 1959.VI. 9 d., Nr. 1131.

—————————————————————————– 

D. G G. Dekanai išsiuntinės šį pamokslą dekanato kunigams, kurie kurį nors liepos mėn. sekmadienį pasakys ar perskaitys pamokslo vietoje. Kartu blaivybės metų proga atkalbės maldą blaivybei skleisti ir atnaujins blaivybės pažadą pagal prisiųstą 1958. XI. 8 d. ordinariato formulę.

 —————————————————————————————————-

ARKIVYSKUPAS JULIJONAS STEPONAVIČIUS (BLAIVIOJI LIETUVA, 1989 m.)

 Lietuvoje neatslūgsta pražūtingasis potvynis. Pagal valstybinių svaigalų išgėrimą mūsų Respublikos žmonės dabar TSR Sąjungoje vis užima antrąją vietą. Šiuo atžvilgiu mes jau ne pirmi metai esame aplenkę latvius ir baltarusius, ukrainiečius ir rusus. Tiesiog neįtikėtina!

 Mintimis apie aiškų mūsų nuopuolį šį kartą „Blaivioji Lietuva“ prašo pasidalyti Jo Ekscelenciją Vilniaus arkivyskupą Julijoną Steponavičių.

 J. Steponavičius. Ne pirmą kartą siekiama Lietuvą paskandinti. Jei duosimės girdomi — mus užgrius neišvengiama nelaimė, nusilpsime, nepajėgsime pakilti. Bet Lietuvos žmonės yra parodę savo stiprią valią ir susipratimą. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui pasisekė išaiškinti žmonėms, kad blaivystė turi būti lietuvio gyvenimo būdas. Vyskupas kreipėsi į žmones Dievo vardu, ir tikintieji suprato pavojų: per dvejus metus degtinės gėrimas Žemaitijoje sumažėjo 8 kartus. Didelę įtaką tada žmonėms davė prie bažnyčių suburtos tikinčiųjų blaivystės brolijos. Tokios brolijos, menu, rytų Lietuvoje uoliai darbavosi ir mano jaunystės metais. Gerti svaigalus buvo didi gėda. Išgėręs žmogus namo eidavo pakluonėmis, kad niekas nepamatytų. Tuo tarpu dabar girtuokliai gėdos nejaučia, kartais netgi puikuojasi. O kaip sunyko mūsų blaivios tradicijos! Kur tik koks susiejimas — talka, išleistuvės, sutiktuvės, šeimos šventė ar šermenys, — visur liejasi alkoholis, visur šaukiama: „Gerk iki dugno!“ Blogiausia, kad į visokias tokias „vaišes“ įtraukiamas jaunimas, paaugliai. Pamenu, mano gimtinėje nepilnametis išvis nesėsdavo prie stalo, jei ant jo stovėdavo svaigalų butelis. Lietuviai nuo seno mokėjo linksmai, smagiai, prasmingai pramogauti be alkoholinių gėrimų. Blaivininkas būdavo labai gerbiamas žmogus. Ištisas parapijas galėjai vadinti blaivininkų parapijomis: Kabelių, Daugėliškio, Marcinkonių, Tverečiaus.

 Lietuva yra katalikiškas kraštas, todėl — aš tuo tikiu — žmonės nuoširdžiai sugrįš prie Dievo, o sykiu ir prie blaivybės, nes katalikybė ir girtuoklystė yra nesuderinami dalykai.

 Mūsų tauta gražiai atbudusi, bet mes nepakilsime, jei ir toliau šitiek svaiginsimės. Gelbėkimės, kol ne vėlu.

 Išeitis viena: lietuviai būtinai turi liautis gėrę. Ir kuo greičiau. Mūsų ir šiaip nedaug — neišsinuodykim!

 Žurnalistas. Kvietimai, raginimai ir prašymai, deja, dažniausiai nepasiekia aptemusių protų. Net ir tada, kai kreipiamasi Dievo vardu. Ar neturėtų girtuokliavimu, kaip itin sunkia socialine problema, labiau susirūpinti valdžios vyrai, svaigalų gamybos ir prekybos organizatoriai? Valstybinių svaigalų gamyba ne mažinama, o didinama. Tvirtinama, kad mūsų visuomenė be alkoholio negali gyventi.

 J. Steponavičius. Vargu ar rasime aukštosios valdžios žmonių, kurie nesisielotų dėl paplitusio girtuokliavimo. Todėl man nesuprantama, kodėl valstybinio alkoholio gamyba toliau didinama, nors nusikaltimų vis daugėja ir daugėja. Iš įvairių Lietuvos vietų į Vilnių atvažiavę kunigai pasakoja, kad vietose net nemėginama to tvano stabdyti, todėl blaivų žmogų tyko vis didesni pavojai, gyventi darosi neramu ir nesaugu.

 Žurnalistas. Norėtųsi, Ekscelencija, Išgirsti Jūsų nuomonę apie Lietuvos blaiviųjų judėjimą. Nežinia kodėl kai kuriose parapijose vis dar neįsikūrė vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės brolijos. Gal reikėtų didesnio dvasininkų aktyvumo?

 J. Steponavičius. Tenka girdėti, kad Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis yra apėmęs labai plačius Lietuvos visuomenės sluoksnius. Tai džiugina, teikia viltį. Į blaivystės sąjūdį įsijungė daug dvasininkų. Ten, kur vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės idėjas uoliau propaguoja kunigai, — sėkmė akivaizdi. Manau, kad blaivystės brolijas ir seserijas reikia įkurti be išimties visose parapijose, ir šito nedera atidėlioti. Laiminu arkivyskupijoje jau veikiančias brolijas ir nuoširdžiai pageidauju, kad jų būtų vis daugiau ir daugiau. Blaivystės judėjimas turėtų apimti visus tikinčiuosius.

 Įsivaizduokime, koks stiprus smūgis būtų tautos girdytojams, jei sugebėtumėm blaivystės keliu nuvesti visus katalikus! Melskime Viešpatį, kad tai įvyktų.

 Žurnalistas. Po 28 metų stalininės – brežnevinės tremties Jūs pagaliau sugrįžote į Ganytojo sostą. Vilniaus arkikatedroje iškeltas Jūsų herbas, kuriame įrašyta: „Dieve, aš Tavimi pasitikiu!“ Lietuva džiaugiasi Jūsų sugrįžimu — ką, Ekscelencija, norėtumėt palinkėti prisikeliančios Lietuvos žmonėms?

 J. Steponavičius. Noriu pamatyti Lietuvą visiškai laisvą, nepriklausomą, laimingą. Bet Tėvynei reikia ne tik gražių žodžių, gerų norų ir palinkėjimų. Lietuvai dabar nepaprastai reikia visiškai blaivaus, doro, sąžiningo ir darbštaus žmogaus. Iš garbingos praeities pasisemkime jėgų ir išminties. Juk lietuviai praeityje ir buvo blaivaus būdo, dori, drąsūs, sąžiningi darbštuoliai.

 Dieve, aš Tavimi pasitikiu ir todėl karštai meldžiu sugrąžinti mano Tėvynei Lietuvai katalikiškos blaivystės kelią.

 Kalbėjosi Juozas Jurevičius, Blaivioji Lietuva 1989 m. Nr. 8.

Informacijos šaltinis: http://provita.vdu.lt/pv/JSt.htm


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*