Algimantas Bučys „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje“ (V)

9. Kunigaikščio Tautvilo palikuonių likimas

Mums nėra reikalo gilintis į visas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kurios netgi specialiuose istorikų veikaluose, kaip man asmeniškai atrodo, iki šiolei nerado nei pakankamai visapusiško aprašymo, nei pakankamai įtikinamo objektyvaus įvertinimo.

Vieniems istorikams atrodo, kad, nužudžius Mindaugą ir Treniotai užėmus jo sostą, „kartu su Treniota Lietuvoje laimėjo pagonybė. Lietuva žengė didelį žingsnį atgal“ (E. Gudavičius).

Kitiems istorikams lietuvių pagoniškos opozicijos susidorojimas su katalikų tikėjimą priėmusiu karaliumi atrodo esąs dėsningas senosios lietuvių aristokratijos sąmokslo prieš Lietuvos valdovą Mindaugą padarinys. Ne tiek dėl to, kad Mindaugas pajungė sau daugelį vietinių kunigaikštijų žemių ir tapo katalikišku Lietuvos karaliumi, atsisakiusiu tradicinės protėvių tikybos.

Tai buvo svarbios ir nuolat opoziciją žadinusios priežastys, jau anksčiau sukėlusios 1249–1252 m. vidaus karą ir pirmąją antimindauginę Tautvilo ir jo brolių vadovaujamą žemaičių, jotvingių ir aukštaičių koaliciją, kurios padarinių Mindaugui pavyko išvengti tik skubiai priėmus katalikišką krikštą.

Kaip žinome, anuomet Mindaugas paklausė brangiomis dovanomis, auksu ir sidabru papirkto Livonijos ordino magistro Andriaus Štirlando patarimo, o tiksliau – reikalavimo. Natūralu, kad šitoks žingsnis nuginklavo Tautvilo vadovaujamą koaliciją, užkirtęs kelią karinei vokiečių paramai kovoje prieš Mindaugą.

Tačiau akivaizdu, kad tas pats sandėris su didžiuoju Lietuvos priešu Livonijos ordinu, kuriam Mindaugas sutarties ir krikšto proga padovanojo didelę Žemaitijos dalį, dar labiau sustiprino buvusios opozicijos nuotaikas. Buvęs Žemaitijos valdovas Treniota, kone visą gyvenimą paaukojęs didvyriškai ir sėkmingai kovai (ko vertas vien Durbės mūšis 1260 m. vasarą, pribaigęs Livonijos ordiną!) su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų kariaunomis, aiškiai matė ir, manau, numatė pražūtingas vokiečių kolonizacijos pasekmes Lietuvai, nes Baltijos kraštų kolonizacijos scenarijus jau buvo krauju ir ugnimi parašytas vokiečių nukariautoje Prūsijoje ir kaimynų lyvių, žemgalių bei kuršių žemėse.

Čia nereikėjo būti aiškiaregiu, užteko matyti katalikiškos vokiečių kolonizacijos padarinius artimiausioje kaimynystėje tiek Vakaruose, tiek Šiaurėje. Tvirtai stojęs ginti baltų teritorinę ir dvasinę nepriklausomybę talentingas karo vadas Treniota netruko susilaukti gausių šalininkų Lietuvoje. Tačiau naujoji, antroji antimindauginė koalicija (Žemaitijos kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas) buvo įslaptinta (gal pasimokius iš pirmosios nesėkmės) ir baigėsi pagal sąmokslininkų planą Mindaugo nužudymu 1263 m.

Teigiamai ar neigiamai vertindami šį faktą vis dėlto bene visi istorikai sutaria, kad po Mindaugo žūties Lietuva vėl ryžtingai stojo prieš vokiečių užkariautojų pastangas kolonizuoti Lietuvą ir tokiu būdu toliau laikėsi dar 1255 m. žemaičių kunigaikščių tarybos išrinkto karo vado kunigaikščio Algmino pasiūlytos antivokiškos programos, kovojant prieš katalikiškų ordinų nešamą Baltijos kraštų kolonizaciją.

E. Gudavičius savo knygoje „Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ nusako ir Algmino programą, ir jos įgyvendinimo anuometinę strategiją:

Algminas pabrėžė bendralietuviškų ryšių nutraukimo pražūtingumą. Svarbiausia priemone šiems ryšiams atkurti jis laikė įsitvirtinimą Kurše. Iš pažiūros perdėtai ofenzyvinės Algmino užmačios iš tikrųjų buvo giliai suvokta įvykių esmė. Būtent iš Pietų Kuršo, ir konkrečiai – Klaipėdos, Livonijos ordinas siekė užkariauti Žemaitiją, o prieš dešimt metų juk pats Mindaugas žygiu į Embutę pradėjo vykdyti bendrabaltišką Lietuvos politiką, nutrauktą krikšto ir karūnacijos.[1]

Panašios nuomonės laikėsi, atrodo, ir J. Stakauskas, priminęs, jog

sąmokslui pavykus, Trainaitis[Treniota jo transkripcijoje– A. B.]apėmė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą ir tuojau grįžo prie savo opozicinės politikos prieš ordiną. Lietuvos kunigaikštis šį kartą rimtai galvojo suduoti didelį smūgį teutonų (vokiečių) ordino viešpatavimui visame Pabaltijy. Jis suorganizavo tais laikais gan gausingą kariuomenę, iš 30 000, kurioje dalyvavo ir kitos (greta žemaičių ir lietuvių) tautos, turbūt getviai, rusai, totoriai. Prieš įžengdamas į Prūsus, Trainaitis suskirstė visas savo karo jėgas į tris dalis, kurių viena puolė Pomezaniją [vokiečių kolonizuotas Prūsijos kraštas– A. B.], kita Kulmiją (Prūsijos kraštas) ir trečia Mazoviją (lenk. Mazowsze, lot. Mazovia, kur kryžiuočių ordinas turėjo pilis lenkų kunigaikščių dovanotose žemėse). Dėl šio žygio, kuris buvo surengtas dideliu mastu, labai nukentėjo Prūsų kraštas ir Mazovija. Lietuviai buvo įvarę Marijos riteriams daug baimės. Ordino valstybės pamatai rimtai susiūbavo. Tuo būdu Trainaitis buvo atkreipęs į save Vakarų Europos regentų (valdančiųjų) dėmesį. Apie jį buvo kalbama ir čekų karaliaus Otokaro II rūmuose Prahoje, ir Romos kurijoje. Popiežius Urbonas IV 1264 metais birželio 4 dieną ragino Čekų karalių eiti į karą prieš rusus, lietuvius ir totorius ir nukariautas sritis sau pasilaikyti. Tačiau Otokaro žygis šį kartą neįvyko. Nežinia dėl kurių priežasčių. Gal dėl to, kad greit pasibaigė Trainaičio viešpatavimas.[2]

O trumpas Treniotos viešpatavimas (1263–1264) pasibaigė dėl to paties vidinio Lietuvos kunigaikščių nesutarimo lemtingais valstybei laikais. Beveik tuojau pat po Mindaugo žūties užsirezgė Treniotos ir kito, ne mažiau įžymaus lietuvių didiko kunigaikščio Tautvilo, konfliktas.

Kaip minėta, Tautvilas dar pirmosios antimindauginės koalicijos metais stojo jos priešakyje ir, priėmęs Rygoje katalikišką krikštą, gavo vokiečių paramą kovai prieš anuomet dar pagonį Mindaugą, kitaip sakant, Livonijos vokiečių pastangomis dar 1249 m. „į Lietuvos sostą buvo iškelta Tautvilo kandidatūra“ (E. Gudavičius).

Pirmajai koalicijai žlugus, Tautvilas kurį laiką dar slapstėsi nuo Mindaugo pas savo uošvį Haličo valdovą Danilą Romanovičių, bet, šiam susitaikius su Mindaugu, 1254 m. turėjo pripažinti Mindaugo viršenybę, o šis atleido maištingajam sūnėnui kaltę ir netgi davė jam valdyti Polocką, pavaldų Lietuvai.

Žuvus Mindaugui, o Vaišvilkui pasitraukus į saugų vienuolyną prie Pinsko, Treniota ir Taut­vilas juridiškai lyg ir abu turėjo teisę į Lietuvos sostą. Juk Tautvilas buvo Mindaugo brolio Dausprungo sūnus, o Treniota – Mindaugo sesers sūnus, nors jos vardo nežinome, spėjama, jog tėvas buvo žemaičių kunigaikštis Lengvenis.

Rusinų metraštyje skaitome, jog Treniota po Mindaugo žūties siuntė į Polocką pasiuntinį ir kvietė Tautvilą atvykti derybų į Lietuvą, idant abu draugiškai pasidalytų Mindaugo palikimą („Broli, atvyk čionai, pasidalysim Mindaugo žemę ir turtą.“).

Sunku pasakyti, kaip vyko dviejų žymių vyrų derybos, tačiau baigėsi jos tragiškai: Treniotos įsakymu Tautvilas buvo nužudytas 1263 m. pabaigoje. Kiek galvų, tiek nuomonių apie Tautvilo nužudymo priežastis.

Rusinų metraštininkas, kaip matėm, linkęs viską paaiškinti valdžios ir turto troškimu, kuriam neatsispyrę abu vyrai. Atseit, atvykęs su savo bajorais iš Polocko pas Treniotą, Tautvilas ėmė svarstyti, kaip čia užmušus Treniotą, o Treniota savo ruožtu svarstė, kaip jam užmušti Tautvilą. Betgi Treniota aplenkė konkurentą ir, nužudęs Tautvilą, ėmė kunigaikščiauti pats vienas.

Situacija pasikartojo: kaip anksčiau Mindaugo sūnus Vaišvilkas, taip dabar Tautvilo artimieji, likę tėvo valdytame Polocke, galėjo laukti susidorojimo, taigi turėjo slėptis nuo Treniotos persekiojimo. Danilo Romanovičiaus liepimu rašytą Voluinės metraštį po jo mirties pratęsęs kitas metraštininkas nieko mums nepraneša apie Tautvilo artimųjų likimą, tačiau tolimo Naugardo metraštyje (Naugardo pirmasis metraštis) randame žinią, kad Mindaugo žudikai tais pačiais metais

susipyko dėl jo turto, užmušė gerąjį Polocko kunigaikštį Tautvilą, o Polocko bajorus sukaustė [grandinėmis]ir prašė polockiečių nužudyti ir Tautvilo sūnų; o šis su savo vyrais pabėgo į Naugardą. Tada Lietuva Polocke pasodino savo kunigaikštį; o polockiečius, kuriuos buvo suėmę su jų kunigaikščiu, paleido ir sudarė taiką.

Metraštyje nėra Tautvilo sūnaus nei kitų bėglių vardų, tačiau tame pačiame metraštyje randame paaiškinimą, kodėl Tautvilo sūnus ryžosi bėgti būtent į Naugardą. Visai galimas dalykas, kad jis drauge su tėvu dalyvavo prieš metus (1262 m. rudenį) naugardiečių surengtame karo žygyje į Estiją. Pasak Naugardo metraštininko,

didelė naugardiečių kariuomenė, vedama kunigaikščio Dmitrijaus Aleksandrovičiaus, žygiavo prie Tartu; buvo tuo metu ir Aleksandro žentas kunigaikštis Konstantinas, ir Aleksandro brolis Jaroslavas su savo vyrais, ir Polocko kunigaikštis Tautvilas su polockiečiais, ir 500 lietuvių, o Naugardo karių – be skaičiaus, tik Dievas žino[kiek].[3]

Yra įvairių nuomonių dėl Tautvilo sūnaus vardo, tačiau jų nedėstydami pasitelkime istoriko S. C. Rovelo, buvusio Kembridžo universiteto dėstytojo, bene nuodugniausiai ištyrinėjusio viduramžių Lietuvos tarptautinę situaciją ir istoriografinį kontekstą, išvadas apie bevardį Tautvilo sūnų.

Perspėjęs, jog „tryliktojo amžiaus Polocko istorija žinoma tik fragmentiškai“, S. C. Rovelas primena istoriografijoje žinomą nuomonę (J. L. I. Fennell. The crisis of mediaval Rusia 1200–1304. London-New York, 1983), kad garsiojo rusų karvedžio Aleksandro Neviškio žentas, minimas Naugardo metraštyje, buvo Tautvilo sūnus.

Bet S. C. Rovelas pabrėžia, kad metraščio „tekste nėra jokio ryšio tarp tų dviejų asmenų“. O metraštyje minimas po 1264 m. kunigaikštis Konstantinas bus buvęs greičiausiai Konstantinas Rostislavičius iš Smolensko. Taigi S. C. Rovelo teigimu,

kai kurie istorikai klysta laikydami jį kunigaikščio Tautvilo, lietuvio, valdžiausio Polocką tarp 1250 ir 1263 metų, sūnumi. Labai tikėtina, kad Tautvilo sūnus bus buvęs kunigaikštis Aigustas, kurį naugardiečiai siuntė į Pskovą 1271 metais. Nuo 1264 iki 1267 metų, kai Tautvilas buvo nužudytas, o jo sūnus pabėgo į Naugardą, miestą valdė Nalšios, su Polocko žemėmis besiribojančios Lietuvos teritorijos, kunigaikštis Gerdenis. Po to, kai Gerdenis 1267 metais mirė, apie Polocko valdovus mažai žinome, tačiau, atrodo, kad nuo 1307 metų kunigaikštystę beveik be pertraukos valdė lietuviai.[4]

Istoriko nuomonę galima patvirtinti ir vėlesniųjų metraščių (Lietuvos Bychovco kronika) bei tyrinėtojų, turėjusių nemaža metraštinių šaltinių (M. Strijkovskis, 1547–1590; N. Karamzinas, 1766–1826), teiginiais, kuriuos surinko ir glaustai išdėstė lenkiškai rašęs istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864).

Pasak jo, Treniota, įsakęs nužudyti Tautvilą ir surakinti grandinėmis atvykusius su juo Polocko bajorus,

nusiuntė raitą pasiuntinį į Polocką su įsakymu, kad miestas atiduotų kunigaikštį Augustą [5], Tautvilo sūnų, gyvą ar mirusį, o kunigaikštystei valdyti priimtų vietininką, jeigu nenorį savo bajorų regėti kalėjime nubaustų už išdavystę, už kurią jų kunigaikščiai jau savo bausmę atsiėmė – nukirsdinti iki vieno. Jaunas kunigaikštis Augustas, nenorėdamas užtraukti nelaimių polockiečiams, kurių nesugebėjo apginti, būdamas geros širdies, savo valia išėjo tremtin į Didįjį Naugardą. Ten jis pelnė visų pagarbą, ir kunigaikštis Jaroslavas po kurio laiko jį nusiuntė į Pskovą už kunigaikštį, kur per gyventojų maištus sulaukė nelaimingos žūties. [6]

Visus šiuos prieštaringus ir itin neaiškius senovės metraščių bei modernios istoriografijos liudijimus apie lietuvius bėglius iš Polocko į Naugardą čia paminėjau, gali sakyti, vien tik tam, kad dar ryškiau iškiltų iš anų amžių glūdumos vienintelės mums žinomos lietuvės bėglės į Naugardą vardas – pirmosios lietuvių vienuolės ir vienintelės lietuvės šventosios Charitinos vardas.

10. Kas gi buvo paslaptingoji Charitina Lietuvaitė?

Galimas daiktas, kad lietuvaitė, būsimoji šventoji Charitina Lietuvaitė, iš tikrųjų pasitraukė į Naugardą kartu su Tautvilo sūnaus palydovais, būdama kurio nors lietuvių kunigaikščio sužadėtinė.

Galbūt ji buvo sužieduota su paties Tautvilo, valdžiusio Polocką, sūnumi, kurį ketino nužudyti Mindaugo sostą užėmęs ir Tautvilą nužudęs Treniota?

Gal paslaptingosios lietuvaitės vienuolės sužadėtinis bus buvęs kuris nors kilmingas lietuvis iš Tautvilo sūnaus palydos, pasitraukusios į Naugardą? O gal tai bus buvęs metraštininkų ir istorikų minimas lietuvių kunigaikštis Aigustas, minėtojo kunigaikščio Jaroslavo paskirtas valdyti Pskovą vietoje ten įsigalėjusio Daumanto, bet netrukus dingęs be žinios, pskoviečiams pareikalavus grąžinti jiems valdovu Daumantą?

Bet neatmestina ir kita versija: galbūt šv. Charitina Lietuvaitė pasaulietiniame savo gyvenime buvo Tautvilaitė? Juk visi išlikę šaltiniai tvirtina ją buvus kunigaikštiškos ir net karališkos kilmės…

Kas dabar pasakys ar įrodys, kaip ten iš tikrųjų yra buvę?

[1] E. Gudavičius. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 61.

[2] J. Stakauskas. Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje. Vilnius, 2004, p. 253–254.

[3] Mindaugo knyga.

[4] S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. 2001, p. 22.

[5] T. Narbutas Tautvilo sūnų vadina Augustu, tačiau šiuo atveju turime arba lapsus calmini (plunksnos klaida rašant), arba sąmoningą, net ir mūsų laikais madingą bandymą „sueuropinti“ senovės lietuvių vardus. Juk tas pats N. Karamzinas, kurį čia perpasakoja T. Narbutas, rašo, kad Naugardo kunigaikštis Jaroslavas „davė pskoviečiams kitą kunigaikštį – tik neilgam – kažkokį Aigustą (дал Псковитянам иного Князя – но только на малое время – какого-то Айгуста; žr.: Н. Карамзúн. История государства Российского, t. IV, p. 93). N. Karamzinui lietuviškas vardas Aigustas taip pat, matyt, neįprastas, jis prideda „kažkoks Aigustas“, tačiau vardo nekeičia – nei surusina, nei sueuropina, nors Vakarų Europą buvo apkeliavęs skersai ir išilgai. Istoriko aristokrato kultūra.

[6] T. Narbutas. Lietuvių tautos istorija, t. 2. Vilnius: Mintis, 1993, p. 208.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.17


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*