Algimantas Bučys „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje“ (IV)

7. Biografijos rekonstrukcija

Nemažą pluoštą žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę pateikia vienas autoritetingiausių XIX–XX a. enciklopedinių leidinių Rusijoje – „Rusiškas biografinis žodynas“, kurio 25 tomai buvo išleisti 1896–1918 m., vadovaujant ir prižiūrint Rusijos istorijos draugijos įkūrėjui ir ilgamečiam pirmininkui, Rusijos mokslų akademijos garbės nariui Aleksandrui Polovcovui (Алексáндр Алексáндрович Половцóв, 1832–1909) ir jo darbo tęsėjams.

Enciklopedinio žodyno straipsnis paremtas nemažu panaudotos literatūros sąrašu[1] ir teikia šv. Charitinos Lietuvaitės biografijos metmenis:

Žinių apie Charitinos gyvenimą išliko labai nedaug; žinoma, kad ji gimė Lietuvoje, priklausė kunigaikščių giminei, o persikėlusi į Rusiją tapo vienuole šv. Petro ir Povilo moterų vienuolyne ant Synycios kalvos prie Naugardo ir ten mirė vienuolyno vyresniosios pareigas eidama. Jos gyvenimo laikas ranka rašytuose bažnytiniuose kalendoriuose apytikriai priskirtas septintajam tūkstantmečiui (6000-ieji metai); vėlyvesnis užrašas virš relikvinės urnos su šventosios palaikais rodo, kad ji stojo prieš Dievą (mirė) „7000-aisiais nuo pasaulio sukūrimo, 1492 nuo Kristaus gimimo, spalio 5 dieną, valdant didžiajam kunigaikščiui Jonui Vasilkevičiui, būnant Maskvos metropolitui Zosimai Barzdotajam ir Naugardo arkivyskupui šv. Genadijui“ [2]; galima spėti, kad užrašo ant urnos sudarytojai, norėdami ištaisyti neįtikimą skaitlinį ženklą s(= 6000) kalendorinio įrašo frazėje „6000-ųjų metų spalio mėnesio 5 dieną“ ir nesuprasdami, kad ženklas reiškia ne 6000-uosius metus (tai yra – 492 m. pagal mūsiškį skaičiavimą), o tūkstantmetį, perdirbo jį į ženklą з(= 7000), labiau natūralų nei ankstesnis.

Naujausieji hagiografijos specialistai, mėgindami nustatyti šventosios Charitinos gyvenimo laiką pagal istorinius duomenis, išeities tašku pasirenka lietuvių kunigaikštytės pasirodymo Rusioje priežastis; eidami šiuo keliu, jie priskiria jos veiklą antrajai XIII a. pusei, kuomet daugelis lietuvių kunigaikščių, tarp jų, beje, ir Daumantas su visa gimine bėgo iš Lietuvos dėl savitarpio kovų ir nesutarimų tėvynėje į Pskovo ir Naugardo sritis. Tokios nuomonės laikėsi ir vysk. Filaretas, žymėjęs šv. Charitinos mirties metus 1281 m. (tai yra – 6789 ir 6790 nuo pasaulio sukūrimo).

Šv. Charitinos mirties diena – spalio mėnesio 5 diena – tikriausiai taip pat neteisinga, kadangi tą dieną minima kankinė Charitina, nukankinta 304 m., valdant imperatoriui Diokletianui. Šventosios Charitinos palaikai ilsisi slaptavietėje Naugarde, Petro ir Povilo cerkvėje, kuri 1764 m. buvo paversta kapinių cerkve iš buvusio Petro ir Povilo moterų vienuolyno. Šventoji Charitina gerbiama ir minima vietiniu mastu, nežinia nuo kokių laikų.[3]

Grafas M. Tolstojus, pateikęs anksčiau cituotą, perrašinėtojų supainiotą ir Polovcevo žodyne atitaisytą užrašą virš Charitinos urnos, bene vienintelis nurodė ir paslaptingąją slaptavietę (rusų k. – pod spudom), kur ilsisi šv. Charitinos Lietuvaitės palaikai. Jo teigimu, viename iš dviejų apskritimų viršum urnos rašoma, jog „čia buvusiame Petropavlovsko vienuolyne, šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvėje, už dešiniojo kliroso prie sienos ilsisi šventoji Charitina…“ [4]

Greta rašytinių duomenų apie šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimą yra išlikę jos ikoninio portreto aprašai vadinamuosiuose ikonų sąvaduose[5] (Иконописные Подлинники), kuriuose trumpai būdavo nusakomos vienos ar kitos ikonos prototipas ir pats atvaizdas. Minėtame biografiniame Polovcevo žodyne nurodoma, kad

tapytos ikonos originalas pagal aprašą vaizduoja šventąją šitaip: „savo išvaizda tiesiais plaukais mergina vienuolės drabužiais be mantijos“ (подобием простовласа, девица в единой свите без мантии).

Kituose ikonų aprašų sąvaduose biografiniai duomenys platesni, nors atvaizdo aprašas kartojasi: „Šventoji ir teisingoji Charitina, Petro moterų vienuolyno, to, kur Naugarde, vyresnioji. Kilusi iš Lietuvos karalystės; savo išvaizda tiesiais plaukais mergina vienuolės drabužiais be mantijos“ ir pan. 1910 m. išleistame V. Laskovskio vadove po Naugardą taip pat nurodoma, kad šv. Charitinos Lietuvaitės palaikai ilsisi slaptavietėje buvusio moterų vienuolyno, o dabar kapinių cerkvėje, ir pranešama, jog virš palaikų tebėra relikvinė urna – „varinė nubalinta urna, ant kurios Charitinos atvaizdas su sidabro vainikėliu“ [6]. Vėlesniuose turistų vadovuose urna su atvaizdu jau neminima, o ir šiuolaikiniai kapinių ant Synycos kalno aprašymai liudija, kad jos apleistos. Matyt, ir minėtoji vario urna su šv. Charitinos Lietuvaitės atvaizdu bus dingusi XX a. suiručių laikais.

Apskritai tenka pripažinti, kad A. Polovcovo žodyne pateikti duomenys kartojasi daugelyje pasaulietinio pobūdžio leidinių ir enciklopedijų, pridedant vieną kitą nereikšmingą niuansą.

Tuo tarpu bažnytinio pobūdžio leidiniuose galima aptikti nemaža bandymų patekti šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografiją. Be abejo, tai yra kilnių ketinimų pastangos, nes tikintieji krikščionys, matantys bažnytinių kalendorių sąrašuose šv. Charitinos Lietuvaitės vardą, nori šį tą daugiau sužinoti apie spalio 5 dieną minimą šventąją, kurios vardas susijęs su Lietuva.

Deja, autentiškų hagiografijos nuorašų nėra išlikę. Galimas dalykas, kad tradicinė šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografija iš viso nebuvo sukurta nei po jos mirties XIII a., nei vėliau – XIV ar XV a. Po jos mirties galėjo būti parašyta trumpa vyresniosios vienuolės gyvenimo apžvalgėlė, kurios metmenis galime rasti ne viename vėlesniųjų laikų šv. Charitinos Lietuvaitės biografijos ir hagiografijos variantų.

8. Šv. Charitina Lietuvaitė istorinėje ir populiariojoje krikščionių literatūroje

XXI a. pradžioje pasirodžiusio populiaraus švietėjiško rusų moteriškų šventųjų sąvado biografijoje jau nė kiek neabejojant tiksliai nurodo šv. Charitinos Lietuvaitės mirties dieną:

Pasimirė jinai 1281 m. spalio 5 d. Šventieji jos palaikai iki mūsų dienų ilsėjosi Petro ir Povilo cerkvėje, priklausiusioje jos vienuolynui, o vėliau tapusioje kapinių cerkve.[7]

Šiuolaikiniai populiarių biografijų autoriai noriai įtraukė į šv. Charitinos Lietuvaitės gyvenimo aprašymą įvairių laikų legendas, susijusias su jos vardu. Antai populiarioje krikščionių pravoslavų radijo laidų serijoje „Iš šventųjų gyvenimų“ galima išgirsti pasakojimą apie nelaimingą Charitinos Lietuvaitės santuoką su rusų kunigaikščiu Fiodoru. Tuo ir paaiškinamas Charitinos Lietuvaitės pasiryžimas tapti vienuole:

Charitina, šventoji, buvusi vienuolė moterų Petro ir Povilo vienuolyne Naugarde ant Synycos kalvos. Šį vienuolyną įkūrė naugardiečiai Likiničiai. Mūrinėje apaštalų Petro ir Povilo cerkvėje, tų pačių naugardiečių pastatytoje 1098 m. ir iki šiolei stovinčioje, ilsisi šv. Charitinos palaikai. Šios Dievo pamiltosios mirties data nežinoma, vietinis paminėjimas švenčiamas spalio 5-ąją. Spėjama, kad šv. Charitina buvo Lietuvos kunigaikštytė, sužieduota su Rusios kunigaikščiu Fiodoru, o po jo mirties tapo vienuole ir siekė išsigelbėjimo Petro ir Povilo vienuolyne.

Sunku pasakyti, kada legenda buvo sukurta, tačiau dar XIX a. pabaigoje grafas M. Tolstojus, pateikęs anksčiau cituotą (perrašinėtojų supainiotą) užrašą virš Charitinos urnos ir du kilmės variantus („kniažna čechinia“ – „čekė kunigaikštytė“ arba „ iz roda korolej Litovskich“ – „iš Lietuvos karalių giminės“), minėjo, jog

kai kurių žmonių spėjimu, ji buvusi šv. kunigaikščio Fiodoro Jaroslavičiaus sužadėtinė (op. cit.).

Šiuolaikiniai masinių informacijos priemonių atstovai savo iniciatyva noriai plėtoja nelaimingų sužieduotuvių motyvą. Panaudojusi parapijinio Naugardo Dievo Motinos Dangun Ėmimo cerkvės laikraščio (Успенский благовест) 2006 m. publikuotą medžiagą Julija Ivanova paskelbė Naugardo internetinėje svetainėje straipsnį, kuris gali padėti skaitytojams susidaryti įspūdį tiek apie šv. Charitinos Lietuvaitės atilsio vietą šiandien, tiek apie minimą legendą.

Naugardo pietvakarių pakraštyje, – pasakoja autorė, – palei kelią, vedantį į Jurjevo vienuolyną, rasime senoviškas kapines, liaudyje vadinamas „Petriškėmis“. Pro tankias medžių šakas beveik neįmanoma pamatyti cerkvės. Ji lyg susigėdusi apsigaubė žaliais apdarais, kad smalsi akis nepamatytų jos apgailėtinos būklės, kurioje dabar atsidūrė daug visko mačiusi šventovė. Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė išliko iš panaikinto Petropavlovsko moterų vienuolyno, o jos statyba drauge su vienuolynu datuojama XI šimtmečiu. Metraštis apie tai byloja šitaip: „6600 metais (1092) pastatytos Didžiajame Naugarde dvi mūrinės cerkvės: Dangun Ėmimo Prūsų gatvėje, o kita šv. Apaštalų Petro ir Povilo ant Synycos kalvos už aukšto žemių pylimo, ir moterų vienuolynas įsteigtas“.

Dangun Ėmimo cerkvė buvo išardyta XIX a., o Petro ir Povilo išliko beveik nepakitusi ir dabar, kartu su Sofijos, Nikolajaus ir Georgijaus katedromis, gerbiama kaip seniausia tarp išlikusių Naugardo cerkvių. Tik jai pasisekė kur kas mažiau nei garsiosioms katedroms. Dabar ji aklinai užmūrytu įėjimu, žiojėjančiomis langų akiduobėmis ir sudarkytomis sienomis nuolankiai laukia savo eilės restauracijai. O tuo tarpu, kaip ir daugelis kitų Naugardo šventovių, Petro ir Povilo cerkvė slepia savyje šventenybę. Už dešiniojo kliroso, pietvakariniame cerkvės kampe ilsisi šventosios vienuolės Charitinos šventieji palaikai.

Šventoji Charitina, kurios atminties dieną Pravoslavų cerkvė mini spalio 5 dieną senuoju stiliumi, buvo kilusi iš kunigaikščių giminės ir priversta kartu su kitais kilmingais lietuviais palikti savo Tėvynę dėl kilusių ten vaidų. 1265 metais daugelis kunigaikštiškos kilmės skubiai bėgo iš Lietuvos į Rusią: kunigaikštis Daumantas į Pskovą, o kunigaikščio Tautvilo sūnus su savo dvariškiais bėgo iš Polocko į Naugardą. Pasak metraščio, naugardiečiai anuomet norėjo išžudyti atbėgusius pas juos lietuvius dėl anksčiau Lietuvos pridarytų skriaudų Naugardui, bet kunigaikštis Jaroslavas neleido to padaryti. Legenda susieja kunigaikštytę Charitiną su Aleksandro Neviškio broliu, Naugardo kunigaikščiu Fiodoru. Jiedu buvę sužieduoti, bet staigi jaunikio mirtis 1233 m. išardė vedybas.

Tai suvaidino lemiamą vaidmenį kunigaikštytės likime: ji jau nebepriklausė savo gimdytojų šeimai, bet dar neprisijungė prie Rusios didžiųjų kunigaikščių šeimos. Išeitis iš tokios padėties galėjusi būti tik viena: eiti į vienuolyną ir priimti vienuolės įžadus pasižadant Dangiškajam Sužadėtiniui Kristui. Ir jaunoji kunigaikštytė priėmė įšventinimą Naugardo moterų vienuolyne, įkurtame šventųjų apaštalų Petro ir Povilo garbei ant Synycos kalvos. Po daugelio dvasinio žygdarbio metų ji tapo šio vienuolyno vyriausiąja, apreikšdama nuolankumo, skaistybės ir griežtos savitvardos įsikūnijimą, niekam neparodydama savo dvasios žygdarbių.

Dera paminėti, kad interneto tinklalapis, paskelbęs J. Ivanovos stilizuotą hagiografinį etiudą[8], atlieka kultūrinį projektą Prisikėlimo gyvenvietė (Воскресенская Слобода) ir šio projekto globėja pasirinko šv. Charitiną Lietuvaitę. Galbūt lietuviai krikščionys pavieniui ar keliese kada nors ims lankyti šv. Charitinos Lietuvaitės amžinojo poilsio vietą Naugarde, bet jau dabar skaudu skaityti projekto autorių interneto svetainėje priminimą apie apleistą šventovę, šaukte šaukiančią gyvųjų pagalbos:

Vienoje iš seniausių Didžiojo Naugardo šventovių altoriaus pusėje po danga slaptavietėje ilsisi šventosios Charitinos, Lietuvaitės kunigaikštytės palaikai. Šventovės likimas mūsų dienomis didžiai liūdnas. Unikalus XII a. architektūros paminklas visų apleistas ir pamažu griūva. Mums jis turi milžinišką reikšmę dar ir todėl, kad šventąją Charitiną mes laikome mūsų projekto (Prisikėlimo gyvenvietė) globėja (ibidem).

Naivu, be abejo, tikėtis, jog Lietuva kada nors oficialiai kokiu nors būdu prisijungs prie cerkvės su šv. Charitinos Lietuvaitės palaikais restauravimo ir išsaugojimo, tačiau, antra vertus, niekam nežinoma Viešpaties Dievo valia. Galgi nūdienėje Lietuvoje kada atgims ir senovės Lietuvos krikščionių šventovių fundacijos dvasia, gyvavusi ne tik mecenatų lėšomis, bet ir pasišventėlių architektų, projektuotojų, restauratorių ryžtu ir geradaryste?

O populiarioji legenda apie Charitinos Lietuvaitės sužieduotuves su garsiojo Aleksandro Neviškio broliu, be abejo, tėra dažnas ir beveik visoms šventųjų hagiografijoms būdingas kelių skirtingų legendų susiliejimo padarinys. Mes jau minėjome, kad Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimo duomenys persikūnijo kitais vardais ir kitomis datomis į vėlesnius padavimus apie paslaptingąjį XIII a. lietuvių kunigaikštį vienuolį ir, galimas dalykas, net į šv. Jelisiejaus hagiografiją. Panašiai bus vykę ir su legendiniais Charitinos Lietuvaitės gyvenimo perpasakojimais.

Akivaizdu, kad kilmingų sužieduotuvių ir neįvykusių vedybų siužetas atkeliavo į vėlesnes populiarias šv. Charitinos Lietuvaitės hagiografijas iš Naugardo kunigaikščių istorijos. Vyresnysis Aleksandro Neviškio (Александр Невский, 1220–1263) brolis Fiodoras Jaroslavičius gimė 1219 m. didžiojo kunigaikščio Jaroslavo II Vsevolodovičiaus (†1246) šeimoje ir kartu su broliu Aleksandru 1227 m. buvo atvežtas į Naugardą, kurį gavo valdyti tėvas.

Tačiau naugardiečiai, turėję, kaip matėme, stiprias demokratijos tradicijas, nebuvo patenkinti Jaroslavo valdymu ir po poros metų (1229) išsirinko sau naują kviestinį valdovą Černigovo kunigaikštį Michailą. Jaroslavas su sūnumis turėjo trauktis iš Naugardo, bet netrukus konfliktas tarp Jaroslavo ir Michailo buvo išspręstas viduramžiais tradiciniu taikiu būdu – vaikų sužieduotuvėmis.

Jaunasis kunigaikštis Fiodoras gavo sužadėtinę iš Černigovo kunigaikščio šeimos – Michailo dukterį Feoduliją. Deja, penkiolikmetis Fiodoras netikėtai mirė 1233 m., o jo sužadėtinė pasitraukė į vienuolyną, kur priėmė vienuolystės įžadus, ilgainiui pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir po mirties buvo paskelbta šventąja Efrosinijos Suzdalietės vardu (†1246; minima spalio 25 d.).

XIII a. pabaigoje, kai Naugarde gyveno ir mirė vienuolė Charitina Lietuvaitė, pasakojimai apie nelaimingas jaunųjų rusų kunigaikščių Fiodoro ir Feodulijos sužieduotuves, matyt, jau buvo praradę biografinę vardų ir datų konkretybę. Žmonės pasakodavo vieni kitiems liūdnąją istoriją, bet, išmirštant jos liudininkams ir amžininkams, vis rečiau prisimindavo nelaimingųjų sužadėtinių vardus.

Kaip įprasta tautosakoje, istorinis atsitikimas atitrūko nuo konkretaus įvykio ir laiko, ėmė keliauti iš lūpų į lūpas, o liūdnos istorijos dalyviai dažnai įgaudavo vis naujus vardus, naujus tėvus, naujas biografijas.

Matėme, kaip Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimo istorija buvo priskirta vėlesniųjų tariamų Lietuvos kunigaikščių sūnums. Panašiai, matyt, atsitiko ir Charitinos atveju, kuomet paslaptingos lietuvių vienuolės istorija buvo pasakotojų susieta su rusų kunigaikščiu Fiodoru ir jo sužadėtinės pasitraukimu į vienuolyną.

Be abejo, mes šiandien, po 700 metų, jau neįstengiame atsekti tikrosios Charitinos gyvenimo istorijos, tačiau galime spėti, kad nelaimingų sužieduotuvių siužetas neatsitiktinai atsirado Charitinos Lietuvaitės hagiografijos variantuose ir legendose apie paslaptingąją lietuvaitę, netikėtai atsiradusią Šiaurės Rusios vienuolyne.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.14

____________

[1] Арх. Филарет. Русские святые (1865), т. 3, p. 199–200. Граф М. В. Толстой. Книга глаголемая описание российских святых, 47 (Чтения в Имп. общ. истории и древностей, 1887, кн. 4). Арх. Макарий. Археологическое описание церковных древностей в Новгороде и его окрестностях, (1860), p. 555–556. Барсуков. Источники русской агиографии (1882), p. 578. Голубинский. История канонизации святых, (1894), p. 102. Филимонов. Сводный иконописный подлинник ХVIII столетия, p. 24 (Вестник Общ. древнерусского искусства, 1874, p. 1–3). Словарь исторический о святых (1836), p. 270–271.

[2] Rusų k.: „…преставилась в лето от сотворения мира 7000, от рождества Христова 1492, октября 5, при великом князе Иоанне Васильевиче, при митрополите Московском Зосиме Брадатом и при архиепископе Новгородском св. Геннадии“.

[3] Русский биографический словарь. Изд. под наблюдением председателя Императорского Русского исторического общества А. А. Половцова. Санкт-Петербург: тип. В. Безобразова и К, 1901, t. 21.

[4] Граф М. В. Толстой. Книга глаголемая описание российских святых, 47. Чтения в Имп. общ. истории и древностей, 1887, кн. 4.

[5] Ikonopisnyj podlennik– specialus ikonografijos vadovas, pavyzdžių rinkinys, kuriame nusakomos kanoninių atvaizdų individualios detalės, kartais (vadinamuosiuose atvaizdiniuose sąvaduose; licevyje podlinniki) pateikiamas ikonos linijinis piešinys, kartais (aiškinamieji sąvadai; tolkovyj podlennik) nupasakojama kompozicija, siužetas, spalvos, detalės. Seniausieji ikonografiniai sąvadų nuorašai, pasiekę mūsų laikus, datuojami XVI a.

[6] В. П. Ласковскiй.Путеводитель по Новгороду, 1910, p.154–155.

[7] Монахиня Таисия. Руссие святые. Санкт-Петербург: Азбука-классика. 2001, p. 137.

[8] http://voskresloboda.ucoz.ru/news/2007-6-8-13-0-


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*