Algimantas Bučys „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje“ (III)

5. Kristaus mokymo pasekėjų viltis – krikščionijos vienybė

Mūsų nagrinėjamos šventųjų ir palaimintųjų pripažinimo ir garbinimo problemos kontekse galime konstatuoti, kad XX a. įsisiūbavęs ekumeninis judėjimas (gr. Oikomene – žmonių apgyvendintas pasaulis), siekiantis suvienyti krikščionių konfesijų tikinčiuosius visame pasaulyje, įgauna vis platesnį mastą.

Šiandien jau lengvai galime rasti išspausdintus ir daugelyje interneto tinklainių įvairiomis kalbomis paskelbtus ekumeninius krikščionių šventųjų ir palaimintųjų sąrašus, jungiančius visų krikščionijos bažnyčių – Rytų ortodoksų ir Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų, husitų ir bulgarų pravoslavų, rusų pravoslavų ir gruzinų pravoslavų bei daugelio kitų pasaulio krikščionių konfesijų, pripažintus šventuosius ir palaimintuosius.

Lietuvos gyventojams ir lietuviams išeiviams, kurių dauguma yra Romos katalikai, tikrai džiugu prisiminti, kad Romos katalikų bažnyčia nuo pat pradžių aktyviai dalyvauja ekumeninio sąjūdžio veikloje ir Antrasis Vatikano susirinkimas (1962–1965) priėmė garsųjį Dekretą dėl ekumenizmo (Unitatis redintegratio, 1964), kuriame pabrėžiama, kad

vienybės atkūrimas tarp visų krikščionių yra vienas pagrindinių Šventojo visuotinio Vatikano II susirinkimo tikslų. Juk Viešpats Kristus įsteigė tik vieną vienintelę Bažnyčią, bet daug krikščionių bendruomenių skelbiasi žmonėms esančios tikrasis Jėzaus Kristaus palikimas; visos jos išpažįsta esančios Viešpaties mokinės, bet yra skirtingų įsitikinimų ir eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų padalytas. Aišku, jog šis pasidalijimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai.

Visam pasaulio krikščionių suartėjimui reikia, be abejo, nuolatinio atidaus darbo, tačiau dekretas teigia viltį:

Jei šis darbas su visišku atsidėjimu bus varomas pirmyn, Šventasis Sinodas tikisi, kad, išnykus Rytų ir Vakarų bažnyčias skiriančiai sienai, jos taps viena buveine, stovinčia ant kertinio akmens, Kristaus Jėzaus, kuris iš abiejų padarys vieną.[1]

Kaip sunku vykdyti šį darbą krikščionių šventųjų ir palaimintųjų ekumeninio sutelkimo lygmeniu, mes dar turėsime progos pamatyti, o kol kas pasidžiaukime, kad šv. Charitinos Lietuvaitės vardas šiandien įrašytas visų svarbiausių pasaulio krikščionių ekumeniniuose šventųjų vardynuose ir leksikonuose. Įsigilindami į XIII a. šventųjų krikščionių mergelių ir moterų ekumeninius sąrašus galime pamatyti įvairaus likimo, bet dažniausiai aukštos socialinės kilmės – karalių ir kunigaikščių – dukterų ir žmonų vardus.

Čia matome šventosios Elos (Ella Fitzpatrick), garsiojo Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio marčios, vardą ir trumpą gyvenimo aprašą, liudijantį šventosios Elos nuolankų ir dievobaimingą būdą. Tapusi našle po kryžiaus žygio dalyvio grafo Viljamo Salsberiečio mirties 1226 m., ji įkūrė augustiniečių moterų vienuolyną Lankasteryje ir tapo jo pirmąja vyresniąja. Mirusi 1261 m. šv. Ela minima su kitais krikščionių šventaisiais vasario 1 d.

Gegužės 1 d. pasaulio krikščionys, kuriems nesvetima ekumenizmo dvasia, pamini 1212 m. mirusią šv. Tamarą, Gruzijos karalienę, kuri valdė XII–XIII a. sandūroje senovės Gruziją, antrąją pasaulyje šalį, 451 m. priėmusią (dvejais metais vėliau nei Armėnijoje) krikščionybę valstybiniu mastu. Šv. Tamara ne tik sustiprino Gruzijos karalystę ir padėjo atkurti graikų ortodoksų imperiją po to, kai katalikų krikščionys užėmė ir nusiaubė Rytų ortodoksijos centrą Konstantinopolį. Savo šalyje ji ugdė kultūrą, statė bažnyčias, rėmė poetus, globojo varguolius, skirdama jiems daugiau nei dešimtadalį savo valstybės pajamų.

Birželio 17 d. minima šventoji Teresė Portugalietė, mirusi 1250 m. Kilusi iš karališkos šeimos, Portugalijos valdovo duktė anksti ištekėjo už Leono karaliaus ir susilaukė trijų vaikų. Tačiau Romos popiežius Klemensas III anuliavo šią santuoką, o Teresė grįžo į Portugaliją, pasitraukė į savo įkurtą cistersiečių moterų vienuolyną, kur gyveno pasišventusi maldai, atgailai ir dorybei iki pat mirties.

XIII a. šventųjų galerijoje matome ir pirmąją Lenkijos šventąją – vokietaitę Jadvygą (vok. Hl. Hedwig von Andechs; lenk. Święta Jadwiga Śląska). Bavarijos grafo Bertoldo IV ir Agnės Rošlitsietės (von Roschlitz) duktė, dvylikos metų sulaukusi buvo sutuokta su lenkų kunigaikščiu Henriku Barzdotuoju ir išvyko į Lenkiją. Pagimdžiusi septynetą vaikų 1209 m. su vyro sutikimu priėmė skaistybės įžadus ir nuo to laiko gyveno vienuolės gyvenimą, ugdė Silezijos vokiečių ir lenkų santarvę, prižiūrėjo ligonius, lankė kalinius, rūpinosi našlaičiais, neturtėliais. Po mirties 1249 m. pripažinta šventąja, minima spalio 16 d., laikoma Lenkijos ir Silezijos (lenk. Śląsk; vok. Schlesien; ček. Slezsko) globėja.

Išvykėlės iš gimtojo krašto likimas žymėjo ir šventosis Juditos Tiuringietės (Jutta von Sangerhausen; Thuringen) gyvenimą. Po vyro mirties ji paliko Vokietiją ir išvyko pas savo brolį, kuris tuo metu buvo Teutonų ordino didysis magistras Prūsijoje, Kulme (dabar Lenkija; lenk. Chełmno; vok. Culm, Kulm). Ten Judita tęsė savo evangelišką atsiskyrėlės gyvenimą atsidėjusi maldai ir dievotumui. Netrukus po jos mirties 1260 m. Kulme prasidėjo jos garbinimas ir gegužės 5 d. šventoji Judita, Prūsijos patronė globėja, minima su kitais šventaisiais.

XIII a. šventųjų mergelių ir moterų galeriją galima būtų pratęsti dar ne vienu įsidėmėtinu ir garbintinu vardu, bet mums pats metas įterpti į ano meto šventųjų ir palaimintųjų gretą bent kiek detalesnį šventosios Charitinos Lietuvaitės portretą.

6. Pro amžių ūką – faktai ir legendos faktas

Ką įmanoma įžvelgti pro amžių ūką?

Be abejo, labai nedaug duomenų, kuriuos senųjų mokyklų istoriografai galėtų pavadinti neginčytinais dokumentais. Atseit, nėra rašytinių dokumentų, liudijančių faktą, todėl nėra apie ką kalbėti.

Deja, iš XIII a. dokumentų, kaip žinia, išliko vienetai netgi visos Europos mastu skaičiuojant. Taigi tenka nagrinėti dviejų rūšių rašytinius duomenis apie XIII a. įvykius ir žmones: 1) pradingusių dokumentų vėlesnius nuorašus ir 2) žodinių pasakojimų vėlesnius užrašymus.

Nieko kito neturi nei politiniai istoriografai, nei viduramžių kultūros ir literatūros tyrinėtojai. Naujausiųjų laikų (antrosios XX a. pusės ir XXI a.) istorikai, vis dažniau kalbantys apie „istoriografijos krizę“ arba „istoriografinę revoliuciją“ antrojo ir trečiojo tūkstantmečio sandūroje (Theodore S. Hamerow– JAV; М. А. Барг – Rusijoje), mini metodologijos krizę ir perspektyvas. Tuo tarpu viduramžių istorijos specialistai, taip pat pripažįstantys nūdienės istoriografijos krizę (Jacques Le Goff – Prancūzijoje, А. Гуревич – Rusijoje), kalba apie būtinybę išplėsti istorikų tyrinėjimo lauką.

Nuosekliausiai šia kryptimi dirba ir daugiausia yra nuveikęs Žakas le Gofas, kurio įnašą į viduramžių studijas jau esame aptarę šioje knygoje, išskirdami dvi garsiąsias monografijas apie viduramžių šventuosius – vienuolį Pranciškų Asyžietį (1999) ir Prancūzijos karalių Liudviką IX (2001). Šių dviejų šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio (1181/1182–1226) ir karaliaus Liudviko IX (1214–1279) amžininkai buvo ir mūsų literatūros istorijos herojai šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas, kuriems ir skirtas paskutinis „Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos ir chrestomatijos“ skyrius.

Jų gyvenimo faktų, paliudytų rašto dokumentuose, galime turėti daugiau ar mažau, tačiau rašytinių ir biografinių duomenų stoka nėra lemtinga ar tiesiogiai susijusi su viduramžių šventojo ar šventosios pripažinimu ir garbinimu.

Antai Mindaugo ir Vaišvilko laikais Lenkijoje ėmė formuotis dar vienos šventosios, antros po minėtosios Jadvygos Silezietės, kultas, nors jokių rašytinių duomenų, išskyrus vėliau užrašytus žmonių pasakojimus, nebūta ar bent jau iki šiol nerasta.

Turiu galvoje šv. Benigną, gyvenusią XIII a. viduryje. Apie ją žinoma tik tiek, kad buvo vienuolė ir mongolų karinio antplūdžio į Lenkiją metu žiauriai nužudyta vienuolyne, kai gynė nuo užpuolikų savo skaistybę. Tai galėjo atsitikti tiek pirmojo mongolų antpuolio (1241 m.), tiek antrojo (1259 m.) metu, tačiau po tragiškos mirties vienuolė imta minėti ir garbinti kaip šventoji visoje Kujavijoje (istorinė Lenkijos sritis) ir Silezijoje.

Štai ir viskas, ką apie ją žinome, nes bažnytiniuose dokumentuose tėra užfiksuoti paties minėjimo faktas ir data (birželio 20 d.). Visa kita – anksčiau ar vėliau užrašyti padavimai ir įvairiai plėtota legenda apie tragišką žūtį, legendų pasakojimai apie šv. Benignos galimą kilmę iš Kujavijos riterių giminės, apie jos spėjamą priklausomybę cistersiečių vienuolių ordinui (vadinamosios baltosios vienuolės – baltais apsiaustais ir juodomis pelerinomis), apie jos vienuolyno spėjamą vietą (galbūt Trzebnica?) ir pan.

Ir vis dėlto, nepaisant šių kuklių duomenų ir daugelio spėjamų prielaidų bei legendų, antroji lenkų šventoji – šv. kankinė Benigna – buvo šimtmečius garbinama Lenkijoje ir net daugybę metų laikoma Lenkijos patrone globėja.

Analogiškai galima būtų kalbėti apie tiesiogiai su Lietuva susijusią arba lietuvių kilmės XIII a. šventąją kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę. Didžiuma bažnytinių rusų pravoslavijos šaltinių ir katalogų nurodo šv. Eupraksiją Pskovietę buvus „lietuvių kunigaikščio Rogvaldo dukterį“, ir beveik visi ją vadina lietuvių kunigaikščio šv. Daumanto teta. Lituanikos (ne Lietuvoje išleistos literatūros apie Lietuvą ir lietuvius) požiūriu mįslinga šv. Eupraksijos Pskovietės figūra tebelaukia bent pirminių žvalgybinių studijų, ir mes čia neturime jokios galimybės plėtoti turimų žinių interpretacijų.

Tuo labiau kad šv. Eupraksija Polockietė buvo kilusi, kaip teigiama, iš Polocko, o Polocko kunigaikštystės viduramžių istorija itin paini, ir apskritai, kaip įspėja S. C. Rovelas, „trylikto amžiaus Polocko istorija žinoma tik fragmentiškai ir lietuvių antpuolių aplinkybės lieka neaiškios“ [2]. Nors, antra vertus, lietuviai nuo seno palaikė ryšius su Polocku, o Mindaugo laikais ir po jo žūties Polocką jau valdė lietuviai.

Kad ir kokie būtų šv. Eupraksijos Pskovietės ryšiai su lietuviais ir Lietuva, jos gyvenimas baigėsi kankinės mirtimi. Ištekėjusi už Pskovo kunigaikščio Eupraksija, pasak legendos, paliko Polocką ir persikėlė pas vyrą į Pskovą, tačiau vyras – Polocko kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius – pabėgo iš Pskovo į Livoniją pas vokiečius ir ten vedė vokietaitę.

Nuo to įvykio Eupraksija atsidėjo dievobaimingam gyvenimui, 1243 m. įkūrė moterų vienuolyną ir tapo jo pirmąja vyresniąja vienuole. Tais pačiais metais ją pakvietę į Livoniją pasimatyti su buvusiu vyru ir ten posūnio, Jaroslavo ir vokietaitės sūnaus, nužudyta. Šv. Eupraksija Pskovietė minima spalio 6 d. (pagal graikų astronomų sudarytą Aleksandrijoje senąjį kalendorių).

Grįždami prie šv. Charitinos Lietuvaitės galime konstatuoti, kad ją liečiančių istorinių liudijimų turime kur kas daugiau nei Lenkijos ilgametės globėjos šv. Benignos ar šv. Eupraksijos Pskovietės atvejais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.11

[1] Cit. pagal: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/unitatis-redintegratio.html#s13

[2] S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 22.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*