Adelė Dirsytė – tikėjimo ir vilties šviesulys Sibiro gulaguose

2005 m. rugsėjo 26 d. suėjo lygiai 50 metų, kai tolimame Sibire, už Uralo kalnų, nuteista už antisovietinę veiklą, užgeso mokytoja, visuomenės veikėja, ateitininkė Adelė Dirsytė. Ji savo gyvenimu ir mirtimi papildė tautos kankinių gretas, kurių užtarimo ji pati meldė savo sudarytoje maldaknygėje. 2000 m., dar tebesant gyvam popiežiui Jonui Pauliui II, užvesta jos beatifikacijos byla.

A. Dirsytė, kaltinama tėvynės išdavimu, 1947 m. paskutinį kartą atsisveikina su savo tėvyne, į kurią jau daugiau nebesugrįš. Čia amžinojo įšalo žemėje, Sibiro platybėse, prasideda jos kančios, aukos ir misijų kelias. Kaip ji pati rašo: Keista, atrodo, kad iki šiol tikrai nieko nemokėjau mylėti, tarsi kitoj šviesoj būtų Šv. Rašto mintys, kitaip žiūrėčiau į savą žmogų, į šeimas… Tiek daug švento mūsų krašte yra. Be šios vietos negalima to pajusti.

Aštuoneri tremties metai, prasidėję Vorkutoje, tęsiasi Užpoliarėje, Ozerlage, Kolymoje…

Čia, kur žmonės tėra tik darbo jėga tiesti geležinkelius per Uralą ir Abezę, statyti tiltus, kirsti medžius, čia yra be galo lengva palūžti, nužmogėti, pamiršti savo orumą.

Mokytoja Adelė čia tampa vilties šviesuliu, ugdo susibūrusių mergaičių vidinį pasaulį. Nors pati yra silpnos sveikatos ir nepratusi prie sunkių darbų, niekad nesiskundžia, o išvargusias po dienos darbų mergaites ji išmoko ir įpratina praktinio dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo, dvasinės išpažinties. Mergaitės vakarais po gultais susikaupusios kalba iš duonos gabaliukų sudarytą rožinį. Lagery mokytoja atlieka tokį svarbų ir reikalingą kunigo darbą. Per Juozą Barauską ji suorganizuoja, kad mergaičių lagerį pasiektų Šv. komunija. Kaip didžiausią brangenybę Dirsytė dalija ją mergaitėms. V.Bagdonaitė prisimena nepaprastą Velykų dovaną, gautą iš Dirsytės – į baltą popieriaus skiautelę įsuktą Šv. komunijos gabalėlį.

Per 8 tremties metus mokytoja patiria didelių kančių. Šaltis, atšiauri Sibiro gamta vargina mokytoją. Dirsytė, kaip pavojinga sovietų sistemai, ji dažnai papuola į karcerį, kuris yra neapšildomas, čia neduodama maisto, atimami šilti rūbai. Mokytoja čia yra nuolat tardoma, mušama, kankinama.

Po vieno tardymo ji ilgai spjaudo krauju, sutinęs visas veidas. Tik vėliau prisipažįsta, kad jai buvo išmušti dantys..

Nepaisydama didelių vargų ir sunkumų, ji meldžiasi už savo kankintojus, ugdo savo mergaites, švenčia religines ir tautines šventes, rengia literatūrinius vakarus, moko mergaites vokiečių kalbos, kartu diskutuoja apie amžinąsias vertybes. Apie vyravusią bendrystės ir vienybes dvasią liudija Kūčių šventimas. Kaip pati Dirsytė rašo savo sūnėnui Stasiui Ivanauskui:„Kūčias atšventėm įspūdingai – šližikai iš džiovintos duonos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Saldi košė su aguonomis, tortas. Viršininkai irgi dalyvavo su mumis, laužė šventą kalėdaitį, traukė Kalėdų Senelio atsiųstus magiškus lapelius, buvo juoko. Kalnietės irgi džiaugėsi švenčių jaukumu“.

Kaip dvasinė pergalė prieš blogį tampa Dirsytės renkamos ir leidžiamos maldaknygės, iš kurių žinomiausia ir išversta net į 8 kalbas – „Marija, gelbėki mus“, skirta Lietuvos nepriklausomybės 35-osioms metinėms. Mokytoja ragina mergaites prisiminti Mišių ir kitas maldeles ir jas užrašyti ant beržo tošies juostelių ar cemento maišelių skiaučių. Ragina kurti ir savo maldeles. Taip Sibiro platybėse iš didelės kančios gimsta maldos, kaip desperatiškas sielos šauksmas, kad Dievas pasigailėtų jų tremtinių ir lietuvių tautos. Mergaitės, išsklaidytos po kitus lagerius, kaip didžiausią brangenybę nešasi ir maldaknygę, kaip tikrą šviesos ginklą prieš blogio jėgas.

Aštuntaisiais tremties metais su mokytoja Dirsyte yra žiauriai susidorojama. Ją tardo iki sąmonės netekimo, muša, nuplėšia dalį plaukų, kol galų gale jai aptemsta protas. Ją uždaro į lagerio psichinių ligų skyrių. Kaip tikra kankinė mokytoja miršta 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske, taip ir nesugrįžusi į savo išsvajotą Lietuvą. Jos kaulai iki šiol tebesiilsi Sibiro sniegynuose.

 

Tačiau Dirsytės gyvenimas ir darbai kiekvienam šviečia idealo šviesa, o jos kankinystės ir aukos dvasia liudija pasauliui prisikėlusio Kristaus pergalę.

Parengė R. Ž.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2005-11-03


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*