Palaimintasis Teofilius Matulionis. Kanoninis paveikslas.Kiek daug žmonių, kurių vardų nežinome, yra tikra Bažnyčios pažiba, nes jie yra tvirti, yra tvirti gyvenime, šeimoje, darbe, tvirtas jų tikėjimas. Jie yra gavę tvirtumo dovaną, kurios dėka jie vykdo savąsias žmogaus, tėvo, motinos, brolio, sesers, piliečio pareigas. Jų yra labai daug! Dėkokime Dievui už šiuos krikščionis, nematomus šventuosius. Pagalvokime apie juos: Jei jie tai gali, kodėl ir aš negalėčiau? (Popiežiaus katechezė apie Šventosios Dvasios dovanas).

  Lietuvos arkivyskupas Teofilius Matulionis Vatikane sulaukė didelio pripažinimo: 2016 m. pabaigoje Vatikanas oficialiai paskelbė, kad pripažįsta jo kankinystę. Tai atveria kelią šiam arkivyskupui 2017 m. būti paskelbtam palaimintuoju. Jis taps pirmuoju lietuviu per 30 metų, sulauksiančiu tokios garbės. Šia proga Lietuvos vyskupai 2017 m. paskelbė Teofiliaus Matulionio metais.
       Popiežius Benediktas XVI vienoje iš Tikėjimo metų šventimo gairių siūlo geriau pažinti savo tautos ir visos Bažnyčios šventuosius, nes kiekvienas jų mums gali tapti autentiško tikėjimo pavyzdžiu, į kurį ir mes esame šaukiami. Norint įgyvendinti šį tikslą, buvo sukurta internetinė svetainė „Lietuvos šventumo garsas“, kaip padėka Dievui už Lietuvos Katalikų bažnyčiai suteiktus šventus asmenis. Kiekvienas žmogus, paaukojęs Dievui savo gyvybę ar savo šventumu paliudijęs Kristų, tampa didžiausia mūsų tautos vertybe. Todėl lauksime Jūsų laiškų ir pasiūlymų papildant informaciją apie kiekvieną asmenį, turintį „fama sanctitatis“ – šventumo garsą.

 “Lietuvos šventumo garso“ autoriaus žodis  

 Šiais laikais prabilti apie Šventąją Lietuvą sunkiai verčiasi liežuvis. Bet žinau, kad tokia yra ir kad ji dar gyva, nors ir giliai paslėpta po mūsų nuodėmių ir nusikaltimų luobu. Norint įveikti kasdienybės triukšmą ir aklumą reikia nemažai valios pastangų tam, kad galėtum pajusti ramybės dovaną, sklindančią iš Šventųjų kaulų ir jų dulkių. Šventieji tyli, tačiau jų tyla, anot šv. Jono Auksaburnio, nepalyginamai iškalbingesnė už visus mūsų žodžius [1].

all_saints_day

Visi Dangaus šventieji garbina Švč. Trejybę

      Dievo Tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas kelionių po Vakarų Europą įspūdžių knygoje „Penkių valstybių sostinėse“  rašo, kad nuo pirmųjų krikščionybės amžių esama gana daug šventųjų, o taip pat kandidatų į šventuosius. Katalikų Bažnyčia kiekvienais metais jais papildo martirologijos sąrašą ir jų visą eilę iškelia į altoriaus garbę. Kunigas A. Lipniūnas klausia, kodėl „mes, lietuviai, neturime savo šventųjų? Nejaugi mes esame blogesni katalikai? Reikia tiesą pripažinti, kad mes, lietuviai, temokėjome pasinaudoti kitų mums atnešta dvasia, bet ar patys kada sušvytravome ekspansyviu katalikiškumu? Ne! Kur mūsų apaštalai, misionieriai, kankiniai už tikėjimą, Bažnyčią? Kur didvyriai šiandieną, kada reikia parodyti visišką Bažnyčiai paklusnybę ir ištikimybę? Nedaugiausia jų tėra“. Po šių iškeltų klausimų knygos autorius stengiasi atrasti atsakymą, pripažindamas, kad „kitos tautos labiau moka pasirūpinti savo šventai gyvenusius mirusiuosius šventaisiais pripažinti. Mes, lietuviai, ligi šiol tame visiškai apsileidę“. Kun. A. Lipniūnas jau minėtoje knygoje nesutinka su mintimi, kad lietuvių tautoje nėra šventai gyvenusių žmonių. 1929 m. apsilankęs Žagarėje turėjo progos įsitikinti, kaip „vietos žmonės gerbia Barborą Žagarietę. Jos palaikai mielai žmonių yra lankomi ir tikima jos stebuklais. Gal ne mažiau žmonių yra lankomas didžiojo ir pirmojo Lietuvos botaniko vienuolio tėvo Jurgio Pabrėžos kapas Kretingoje. Daugelis eina aplink kapą keliaklupsčiais, o patį velionį laiko kone šventuoju ir dideliu žmonių geradariu. Reikėtų labiau susirūpinti, ir mes turėtumėme viešai šventaisiais paskelbtųjų lietuvių“[2]            

       kryziu kalno atlaidai_2017Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, beatifikacijos bylos buvo užvestos sovietų valdžios nukankintiems arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884-1953), arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873-1962), vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887-1946), Adelei Dirsytei (1909-1955) ir Elenai Spirgevičiūtei (1924-1944). Beatifikacijos bylos taip pat užvestos: Štuthofo koncentracijos stovyklos kankiniui kunigui Alfonsui Lipniūnui (1905-1945); JAV gyvenusiai, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įsteigėjai ir generalinei vyresniajai, šventu gyvenimu pasižymėjusiai, Motinai Marijai Kazimierai Kaupaitei (1880-1940); Panevėžyje Dievo apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjai Motinai Marijai Rusteikaitei (1892-1949). Šiaulių vyskupijoje 2005 m. rugsėjo 24 d. pradėtos beatifikacijos bylos XVII amžiuje gyvenusiai Dievo Tarnaitei Barborai Žagarietei ir 2016 m. spalio 30 d. Dievo Tarnui kunigui Ignacui Štachui – pirmajam blaivybės apaštalui Lietuvoje.

                 Yra žinoma, kad anksčiau buvo mėginta užvesti beatifikacijos bylas lietuvių kilmės jėzuitams: misionieriui Kinijoje Andriui Rudaminai SJ (1596–1631), kunigui Pranciškui Masilioniui SJ (1902–1980) ir vysk. Merkeliui Giedraičiui (1536-1609). Beatifikacijos bylą buvo bandyta pradėti pranciškonų vienuolijos atstovui tėvui Jurgiui Pabrėžai OFM (1771-1849). 

Apie Bažnyčios visuotinumą ir bendrą Europos tautų katalikišką paveldą byloja Vilniuje puoselėjama pamaldumo tradicija čia gyvenusiems ir šventumo liudijimą palikusiems: Šv. Juozapatui, Ivanui Kuncevičiui (1580-1623), pirmąjam Rytų apeigų katalikų šventąjam, 1596 – 1617 m. gyvenusiam Vilniuje ir kilusiam iš Vladimino Voluinės, jėzuitui šv. Andriejui Bobolai SJ (1591–1657), karmelitui šv. Rapolui Juozapui Kalinauskui (1835–1907) ir seseriai šv. Faustinai Kovalskai (1905–1938) ir jos nuodėmklausiui pal. kun. Mikolui Sopočko (1888-1975). Visa mūsų Tėvynė yra prisodrinta Šventųjų gyvenimų kvapsniu ir garsu.

IMG_0261

Švč. Mergelė Marija – Gailestingumo Motina

Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai. XX a. tikėjimo liudytojų paminėjimas nebuvo susijęs su įtrauktų į sąrašą asmenų skelbimu palaimintaisiais ar šventaisiais. „Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių – tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. [...] vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, – būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją“[3]. 

Šio internetinio puslapio „Lietuvos šventumo garsas – Fama sanctitatis Lituaniae“ pagrindinis tikslas – pristatyti tuos asmenis, kurie liudija Lietuvos Katalikų Bažnyčios šventumo garsą. Jame pristatomi šventumu garsėjantys asmenys: šventieji, palaimintieji, Dievo Tarnai, XX amžiaus tikėjimo liudytojai ir galimi kandidatai į Dievo Tarnus. 


[1] Darius Baronas: Pal. Mykolas Giedraitis – Šventosios Lietuvos sūnus. bernardinai.lt 2005-05-04.

[2] Alfonsas Lipniūnas, Penkių valstybių sostinėse. Panevėžys: Bangos leidykla, 1933. P. 104.

[3] Popiežius Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas apie pasirengimą 2000 m. jubiliejui „Tertio millennio adveniente“, 37. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 37.